Dabar jo gyvenimas ir širdis pagaliau priklauso ne tik mamai, bet ir mylimajai Gretai (akt. Justina Žiogaitė-Butkienė).
Po nelaimingų ir visą amžinybę besitęsusių paieškų, galiausiai meilę atradusio Robertėlio, panašu, jau niekas nesustabdys. Deja, grįžus į Lietuvą po medaus mėnesio mylimieji patenka į neregėto masto nuotykį, sukeltą pasaulyje siaučiančios pandemijos.
Karantinas filmo herojų Robertėlio ir Gretos meilei tampa tikru išbandymu. Porai šį laikotarpį tenka praleisti atskirai.
„Antrosios dalies idėją nešiojomės ir brandinome ilgą laiką. Žinojome, kad tęsime Robertėlio meilės istoriją. Tačiau kilusi karantino banga suteikė daugiau kūrybinių idėjų.
Kadangi mes kurdami visuomet stengiamės remtis į nūdienos aktualijas, ir šįkart siužetą kiek pakoregavome“, – sakė filmo prodiuseris Povilas Skaisgirys.
Su nekantrumu Robertėlio nuotykių tęsinio laukė ne tik lietuviško kino mylėtojai, bet ir visas būrys garsių čia nusifilmavusių aktorių. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Nerijus Gadliauskas pasidžiaugė, kad jo scenarijus dar niekada nebuvo nuobodus. „Robertėlis – pakankamai spalvingas ir įvairiapusis.
Sunku aprėpti jo visą epopėją, tačiau, prisimenant serialą, jam yra tekę būti ir statybininku, ir policininku, ir apsaugininku ir t.t. Na, o filme atsiskleidžia jo romantinė pusė – tik pirmoje dalyje, tiek antroje, kur išvysime tos meilės istorijos tęsinį.
Šįkart dėl savo laimės jam tenka pakovoti, tačiau Robertėlis jau kažkada buvo sakęs, kad, jeigu užsibrėžia tikslo – jį ir pasiekia. Tik šioje filmo dalyje jo laukia daugiau veiksmo“, – apie savo kuriamą vaidmenį pasakojo aktorius.
Robertėlio mylimosios vaidmenį atlikusi aktorė Justina Žiogaitė-Butkienė pasakojo, kad Gretos charakteris šioje filmo dalyje skiriasi kardinaliai. „Iš tos patrakusios merginos Greta tapo šeimos moterimi, kuri išgyvena dėl savo vyro ir dėl to, kad jiedu negali būti kartu“, – apie vaidmenų skirtumus kalbėjo J. Žiogaitė-Butkienė.
Spalvingo siužeto juostoje pasirodė ir Žilvinas Tratas. Šis aukštas, išvaizdus vyras supurtė jaukų pagrindinių herojų, jaunavedžių Robertėlio ir Gretos meilės lizdelį. Į apsukraus mergišiaus vaidmenį įsijautęs aktorius džiaugiasi debiutu lietuviškame kine.
„Karjeros pradžioje man siūlydavo vien banditų vaidmenis. Todėl man labai džiugu, kad paskutiniu metu, ypač perlipus trisdešimtmetį, atsirado vaidmenų įvairovė. Užstrigti viename personaže yra tikrai labai neįdomu – galiausiai tiesiog gali prarasti savo profesijos džiaugsmą, – kalbėjo Ž. Tratas. – Man svarbu, kad žmonės pamatys mane didžiajame ekrane kalbantį lietuviškai.
Tačiau aš niekada negalvojau, kad mano debiutas įvyks komedijoje, nes man atrodo, kad esu gana snobiškas žmogus. Džiugu, nes ir man pačiam tai yra kažkas naujo, ir mano žiūrovui tai bus visiškai nauja“.
Nors aktoriaus ir režisieriaus karjerą prieš kelerius metus atidėjo į šalį ir visa galva pasinėrė į koncertinę veiklą, filme suvaidinti sutiko ir Vidas Bareikis. Čia jam teko išmėginti dar vieną profesiją – vairuoti taksi.
„Tiesą pasakius, man reikėjo vaidinti patį save. Tad vaidmuo didžiuliu išbandymu nevirto, aš tiesiog be galo pasidžiaugiau kartu su aktoriais praleistu laiku, o ir scena, manau, gavosi puiki.
Atsidūriau situacijoje, kuomet man reikėjo pavežėti pagrindinius filmo personažus. Kadangi ne visiems buvo žinoma, kad esu atlikėjas, netrūko kuriozų, neadekvataus elgesio.
Filmavime užtrukau maždaug pusdienį. Gal ne visiems žinoma, kad pats filmavimas trunka vos kelias akimirkas. Visą kitą laiką atima laukimas, repetavimas, tekstų pasitikrinimas ir panašiai“, – išdavė V. Bareikis.
Tuo tarpu garsus poetas, knygų autorius ir filmo „Moterys meluoja geriau. Robertėlis. Antroji banga“ režisierius Alvydas Šlepikas pasidžiaugė, kad dar nė vienas jo darbas kine nebuvo nuostolingas finansiškai.
„Kūryba visada yra kūryba. Kiek tu sau gali jos leisti, tiek ir leidi. Visi filmai, kuriuos aš kūriau yra komerciniai. Visa tai buvo skirta uždarbiui ir mes tai įgyvendinome. Tiesą sakant, nė vienas mano filmas nebuvo absoliuti nesėkmė finansiniu požiūriu. Vadinasi, aš atlikau tai, ko prodiuseriai iš manęs norėjo.
Ir aš pats tais filmais džiaugiuosi. Vienur tos kūrybos daugiau, kitur – mažiau. Tai yra filmai, skirti laisvalaikio praleidimu – nelabai įsitempus pasižiūrėti, pasijuokti ir išeiti namo geros nuotaikos.
Manau, kad tai yra pakankamai prasminga, nes žmonės ir taip labai dažnai yra prislėgti kasdienybės rūpesčių“, – įsitikinęs A. Šlepikas.
