„Metų pradžioje netekau tėčio, norėjosi nuo visko atsiriboti ir tiesiog ramiai gedėti, tačiau tokiame greitame pasaulyje, koks buvo iki pandemijos, tai buvo neįgyvendinamas noras. Maža to, ruošiau magistrantūros baigiamąjį darbą.
Taigi, kai netrukus po netekties paskelbė karantiną ir visi turėjome būti namuose, man tai buvo galimybė ne tik ramiai viską apmąstyti, pergalvoti savo vertybes, bet ir išbandymas – nori, nenori turėjau suktis iš padėties kūrybine prasme“, – atvirauja Milda, kuri dar prieš stodama į magistrantūrą, Tekstilės menų ir medijų programą, įsiminė Lidewij Edelkoort išsakytą mintį, kad sukirpti gražius audinius ir iš jų kažką pasiūti nėra labai sudėtinga.
Kuomet prasidėjus karantinui dizaineriai negalėjo vaikščioti po audinių parduotuves ar showroomus, rinktis, liesti ir derinti audinius bei jų faktūras, kūrėja nusprendė išplėtoti zero-waste temą toli neieškodama nei idėjų, nei žaliavų.
Kurdama zero-waste principu paremtą kolekciją Milda tai darė ne todėl, kad pastaraisiais metais tvari mada tapo ypač aktuali, o todėl, kad dizainerei tai išties svarbu.
Anot Mildos, tvarumas turi begales skirtingų kampų, būdų ir metodų, taigi tema ne tik reikšminga, bet ir įdomi – kiekvienas kūrėjas gali rasti savitą požiūrio tašką.
„Kolekcijos „Afterlife and vice versa“ kertiniu įkvėpimu tapo NASA raketų inžinieriaus Wernher von Braun mintis: „Mokslas mums sako, kad niekas gamtoje, net ir mažiausia dalelė, negali dingti be pėdsakų.“
Nors galvoje jis turėjo žmogaus sielos amžinybę, mane tai įkvėpė panaudoti gamybinius audinių likučius ir juos „reinkarnuoti“ suteikiant naujus pavidalus. Daug dirbu su tiuliu, lieka dideli kiekiai atraižų, todėl vienas iš pagrindinių išsikeltų uždavinių buvo likučius sunaudoti.
Be to, tiulis pasižymi daugeliu puikių savybių, kurios leidžia sukurti lengvą, permatomą „vaiduoklišką“ įvaizdį, sluoksniuojant žaisti spalvomis. Šios kolekcijos pagrindinė idėja yra, kad mirtis – ne pabaiga, o naujo ciklo pradžia.
Apskritai, kurdama visada galvoju apie žmones, tačiau nebūtinai tuos, kurie vilkės mano kurtus drabužius. Dažnai pamąstau ir apie tuos, kurie bus šalia vilkinčiojo.
Paskutiniu metu prekių ženklai dažnai kuria „stipriai miesto moteriai“, o man būti stipria neužtenka, stipriai kentėti ne man – kur kas didesnė vertybė man yra drąsa, baimių nugalėjimas, drąsus pasipriešinimas ir savo vertybių „atstovėjimas“, todėl ir mano pirkėja, žinoma, dažniausiai yra labai drąsi.
Su mano kuriamais drabužiais greičiausiai neišdegs planas „saugiai pabūti vakarėlio kamputyje“, tačiau mano tiulio suknios nėra tik povo plunksnos. Tai vilkinčios moters vidinės stiprybės ir išorinio grožio sintezė“, – pasakoja dizainerė M.Grikšaitė-Jankuvienė.
