Ką tik tyliai penkiasdešimtmetį sutikęs žinomas vyras spalio 13-osios vakarą draugams surengė šventę Eglės Mieliauskienės meno galerijoje, o sau pažadėjo dar daug naujų iššūkių.
Blizgi Debesėlio kaukė TV projekte „Kaukės“ slėpė scenoje į rankas mikrofoną pirmą kartą paėmusį ir kultinę Alano Chošnau dainą „Paskęst debesyse“ atlikusį Ž.Grigaitį.
Jo pasirodymas muzikiniame projekte nustebino žiūrovus ir aštrialiežuvę komisiją, tik ne jo draugus.
Gerai verslininką pažįstantys žmonės įpratę prie netikėtų jo išdaigų gyvenime. O ir pats Žilvinas neslepia, kad spontaniški poelgiai – vienas jo gyvenimo variklių.
Vėlyvą šeštadienio popietę įsitaisome Žilvino pamėgtoje kavinėje sostinės centre. Visai netoli jo namų prestižiniame sostinės rajone, Neries pakrantėje.
Kol ruduo dar lepina saulėtais orais, užsidaryti tarp keturių sienų jam visai nesinori, o ir stebėti kažkur skubančius žmones – vienas jo pomėgių.
Tam laiko rado tik šią vasarą, kai pandemijai apribojus galimybes keliauti visiems teko perdėlioti planus ir gerokai sulėtinti gyvenimo tempą.
„Tik ar tai tikrai į bloga?“ – nejučia susimąsto Žilvinas ir čia pat mintimis persikelia į savo pajūrio namus – jaukų dviejų aukštų butą Palangoje, prie pat parko, visai netoli Baltijos jūros.
Prieš daugelį metų įsigytas atostogų būstas iki šiol būdavo tik laikina nuolat skubančio vyro stotelė, kai labai norėdavosi atsipūsti.
Šiemet namuose, kuriuos kadaise rinko su mylima mama, jis praleido visą vasarą.
„Rytais sėsdavau ant dviračio ir mindavau pušynais besidriekiančiais takais, dienomis – saulės vonios, maudynės, vakarais – ilgi pasivaikščiojimai ir šampano taurė nuosavoje terasoje“, – niekur neskubėdamas žodžius dėlioja prancūzų prabangos prekių ženklo „Le Cecle by Pernord Ricard“ ambasadorius Lietuvoje.
Draugai, verslo kolegos ir bičiuliai šiemet pasigedo įprastai siautulingai minimo jo gimtadienio fiestos.
– Gal pandemija jai sutrukdė, o gal apvalus skaičius pase baugina? – klausiu Žilvino.
„Neseniai pagalvojau, kiek distancijos jau esu nubėgęs gyvenimo kelyje. Ir, žinai ką – visai nesijaučiu labai jau daug jos įveikęs, – nusijuokia. – Prisimenu australų ir amerikiečių posakį: 50 – tai naujieji 30. Ir tam labai pritariu! Mentališkai, morališkai ir fiziškai jaučiuosi įstrigęs maždaug ties 35-ais gyvenimo metais. Visa kita tėra skaičiai. Kartais net susimąstau, kad namuose dabar reikia slėpti tik du dalykus – svarstykles ir pasą, daugiau viskas vietoje.“
Ne, jis visiškai nesuka sau galvos, kad vertėtų sustoti, gyventi sėsliau ar rengtis nebe taip ryškiai. Gal kartais tik aplinkinių laidomi juokai priverčia prisiminti pase įrašytą gimimo datą.
„Mano požiūris į gyvenimą – gyventi čia ir dabar. Nebeužsiimti jokiais kaupimais...“ – pats susimąsto ir vėl nusijuokia, juk abeji namai kupini gausybės vertingų daiktų, kelionėse įsigytų ar dovanų smulkmenų.
O juk kažkada visa tai, kaip ir garsių dizainerių vardai drabužių etiketėse, jam atrodė išties svarbu.
Viskas pasikeitė prieš kelerius metus, kai likimas jį nuvedė netikėtu keliu – pastūmėjo į onkologų glėbį.
„Su liga atsirado naujas atskaitos taškas. Daug kas pasikeitė. Dabar negalvoju apie jokius didelius materialinius dalykus, man nieko šiandien netrūksta. Nenoriu dar vienų namų ar naujo madingo automobilio, nors... pavasarį tikriausiai sėsiu į ilgai lauktą „Porsche“, – pasakoja Žilvinas, sugebėjęs suvaldyti maksimalizmą.
– Neseniai perskaičiau tavo žodžius, kad mėnesį pragyventi tau visiškai pakanka 2000 eurų. Sumažinai poreikius? – tiesiai klausiu žodžio kišenėje neieškančio ir ilgus metus dėmesio centre nuolat atsidurdavusio verslininko.
„Banalūs žodžiais, bet juose daug tiesos: mes ateiname į šį pasaulį nuogi, tokie jį ir paliksime. Taip, buvo etapas, kai norėjosi prabangių puodelių, lėkščių, rankšluosčių... Bet kai visa tai atsiranda, supranti, kad tai tik daiktai. Ir tikrai ne jie mus padaro laimingus. Nebenoriu dalyvauti jokiose materialinėse lenktynėse.“
Ar bėgant metams pasikeitė ir jo požiūris į sveikatą? Žilvinas patikina: atsirado daugiau atsakomybės už tai, ką deda į burną, už mintis, kurios sukasi jam galvoje. Savikontrolė dabar jam padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikių ir galimybių, norų ir būtinybės.
„Viskas priklauso nuo tavo nusistatymo, kaip nori nugyventi dieną. Kokį variantą pasirinksi – pozityvų ar į viską žvelgti su nepasitenkinimu. Aš dabar ieškau tik gerų emocijų“, – pasikeitusio požiūrio į daugelį dalykų neslepia Ž.Grigaitis.
Nebemėgsta jis visiems atverti širdies, nes ne kartą už atvirumą sumokėjo nemenką kainą – sulaukė piktų komentarų, pavydo, net užgauliojimų: esą laime džiaugtis reikia tyliai, o rėkiant visam pasauliui ji greitai nusigręžia.
„Buvo išdavysčių, viduje saugau dar nemažai nuoskaudų kai kuriems žmonėms, bet gal ir nereikia visko išrėkti pasauliui, – susimąstė jis. – Ateina laikotarpis, kai norisi vienišos ramybės, nes triukšmo aplink pasidaro per daug. Dabar man didžiausias komfortas – niekam nebūti atskaitingam. Net keliauti vienam man tapo pačiu smagiausiu būdu – galiu daryti, ką noriu, valgyti, ką noriu, eiti ten, kur noriu.“
Buvo metas, kai jis garsiai svajojo apie Holivudą, Australijos pramogų pasaulį. Sako, pasirašęs net sutartis su garsiais prodiuseriais ir jau ėjo tikslo link, tačiau pamatęs, kaip sukasi šou pasaulio karuselė iš vidaus, lietuvis susimąstė, ar tikrai nori tokio didelio šurmulio.
„Vis dar turiu žmones, kurie man atstovauja, bet įvykių neskubinu, – dėstė Žilvinas. – Juk kuo ilgiau vynas pastovi, to juo kaina didesnė. (Nusijuokė.) George’as Clooney irgi pirmo ryškumo žvaigžde tapo ne ankstyvoje jaunystėje. Aš ir dabar nežinau, kokio viliojančio pasiūlymo galiu sulaukti kad ir rytoj, tad palieku viską dėlioti likimui.“
„Žinau, kad mūsų pokalbis vis tiek pasisuks apie skyrybas, tad klausk tiesiai, – klausimui už akių užbėga pats Ž.Grigaitis, kai pradėjome kalbėti apie jo santykius su žmona Elle. – Mes radome tam tikrą pusiausvyrą. Gal ir ta pati visagalė korona, kuri sustabdė visą pasaulį, į mano šeiminę padėtį įnešė tam tikro aiškumo. Esu ėmęsis kai kurių veiksmų, kad išsaugočiau ryšį su Australija, bet kol kas tikrai liksiu Lietuvoje. Ar mudu su Elle išsiskyrėme? Ne, taškas mūsų istorijoje dar nėra padėtas.“
Jis nebesvajoja apie naujas pradžias, bet neuždaro durų po savęs – galbūt teks pro jas dar grįžti.
Žilvinas gerai pamena, kaip prieš keturiasdešimtmetį jį užklupo depresinės mintys – kas bus toliau, kur apskritai suka jo gyvenimas, kodėl ryšys su artimaisiais tolsta, karjera dėliojasi ne taip, kaip planavo.
Atsidūręs ties penkiasdešimtmečio riba vyras nebesuko sau galvos nei dėl kitų nuomonės, nei dėl neįgyvendintų planų ar neišsipildžiusių svajonių – viskas bus taip, kaip nulemta.
„Kokia mano laimės formulė? Pusiausvyra! Tačiau ji vis dar nėra tokia, kokia privalėtų būti. Man vis dar reikia 80 procentų darbo, 10 procentų poilsio ir 10 procentų vienatvės“, – sako Ž.Grigaitis.
