Sparnuočiais vyras susižavėjo dar paauglystėje. Jonavos rajone, Didžiojo Raisto kaime, užaugęs Marius nuo vaikystės įprato prie gyvūnų, o ne vaikų iš gretimos kaimynystės klegesio. Kaip sako pats, iš šio gyvenimo laikotarpio jokio skaudulio nesinešioja. Atvirkščiai – nepažinti žvėrių takai, pelkėse pasislėpę bebrynai ir neišsenkanti meilė gamtai gamtotyrininką savotiškai atvedė pas jo žmoną Agnę (27 m.).
– Studijavote ir iki šiol studijuojate Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Kas buvo sunkiausia jums, miško vaikui, atvykus į didelį miestą?
– Kadangi Kaunas visuomet buvo gimtųjų namų pašonėje, į šį miestą mes važiuodavome dažnai, vasarą ir pas močiutę Kaune paatostogaudavau. Jau aštuntoje klasėje autobusu važinėdavau į laikinąją sostinę mokytis, bet miestas manęs labai nežavėjo. Po pamokų grįžęs namo visuomet traukdavau į mišką. Pažiūrėdavau, galbūt naujų paukščių sugrįžo, galbūt kas nors peri. Sėdėdavau mokykloje ir svajodavau apie paukščius. Ir dabar pavarčius sąsiuvinius matyti, kad galiniai jų puslapiai pripiešti visokiausių paukščių.
– Ir jūsų profesija susijusi su kiek neįprasta veikla – paukščių stebėjimu. Kodėl rinkotės ornitologo, o ne, pavyzdžiui, miškininko, kaip jūsų tėtis, ar net veterinaro kelią?
– Taip, mano tėtis buvo miškininkas, eigulys. Iš pradžių man ši profesija atrodė patraukli, jis irgi daug laiko leisdavo gamtoje. Tačiau iškart po mokyklos baigimo įstojęs į miškininkystę supratau, kad ne apie tai svajojau. Miškininkystė nėra gamtos mokslas, tai daugiau ūkio šaka. O man visuomet svarbiau buvo idėjinė dalis.
Apskritai paukščiai man suteikė itin daug atradimų. Vaikystėje mane domino driežai, gyvatės, bet Lietuvoje yra tik trys driežų ir trys gyvačių rūšys. O paukščių – apie 400 rūšių ir kokias 100 iš jų gali pastebėti kone apėjęs aplink namus. Tiesiog mes jų nematome. Kai pradėjau domėtis paukščiais, mane per kiekvieną išvyką į mišką apimdavo azartas. Pirmus kelerius metus nuolatos lankydavo pažinimo džiaugsmas, norėjosi pamatyti jų kuo daugiau ir įdomesnių.
– Daugelis jūsų bendraamžių dienas leidžia biuruose, dairosi žemės sklypų naujų būstų statyboms, o jūs didžiąją laiko dalį praleidžiate miškuose. Ar nesate laikomas savotišku atsiskyrėliu?
– Sakykime, tai labiau buvo justi paauglystėje, nesuprasdavo bendraamžiai, giminės. Sakydavo: keistas jis, vis vaikšto, stebi tuos paukščius. Būdavo, kas nors pajuokaudavo, pasišaipydavo. Bet dabar visiems aplinkiniams tai tapo įprasta ir normalu. Jie mato, kad man tai suteikia džiaugsmą. Žinoma, visuomenėje gamtininkai ir kiti iš pašaukimo dirbantys žmonės gali pasirodyti savotiški keistuoliai. Būna, klausia: „Kas tau iš to?“
O kas man iš to, tai tikrai paskutinėje vietoje. Šiuo metu gyvenu Merkinėje, turiu ir senovinę sodybą. Be abejo, gyvenu ir normalų žmogaus gyvenimą, nesu koks nors laukinis... (Juokiasi.) Tenka ir į Vilnių nuvažiuoti, ir to biuro darbo paragauti dirbant nuotoliniu būdu. Pusę metų spaudau pelę ir maigau klavišus, rašau ataskaitas. Nes gražioji dalis, paukščių stebėjimas, vyksta tik sezono metu.
– O kaip į jūsų gyvenimo būdą reaguoja žmona Agnė? Ar nesulaukiate jos priekaištų?
– Mano žmona dirba darbą, susijusį su valstybės saugoma teritorija. Jos darbas labiau sėdimas, bet ir taip dirbantys gamtininkai daro didžiulį darbą. Jeigu visi tik stebės paukščius, kas kurs įstatymus jiems apsaugoti?
Mes dirbame susijusį darbą, randame kompromisą. Mano žmona irgi labai mėgsta gamtą, tad būna, kad stebėti paukščių vykstame kartu. Žinoma, sezono metu namuose būnu mažai, bet tenka su tuo susitaikyti.
– Kaip susipažinote su žmona?
– Aš vedžiau paukščių pažinimo kursus. Kiekvienais metais rinkdavau grupę, su kuria dešimt savaitgalių važinėdavome po skirtingas Lietuvos vietas ir ją mokydavau paukščių pažinimo. Vienais metais, rodos, 2016-aisiais, į klasę atėjo ir būsimoji žmona. Ir pasiliko keleriems metams pasitobulinti.
– Užsiminėte apie senovinę sodybą miškuose. Pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose dažnai dalijatės jos nuotraukomis.
– Sulaukiu daug klausimų: „Na, kaip tu čia dabar, miškini, gyveni kažkokioj troboj?“ Nes aš niekam nesakau, kur iš tiesų gyvenu, o tik dedu pirkios nuotraukas. Bet nėra taip blogai.
Užsimaniau savo kampelio gamtos apsuptyje, į kurį galėčiau atvažiuoti, bet tai nėra nuolatinė mano gyvenamoji vieta.
Sodybą įsigijau prieš trejus metus, jos daug ieškojau ir radau ne skelbimuose, o per pažįstamus.
Jau 10 metų intensyviai važinėdamas po Lietuvą pamatau daug išskirtinių vietų. Nors tai ir ne mano specialybė, mane žavi ir etnografija – senovinė, archajiška žmonių gyvensena. Žinote, man pasidarė labai gaila. Būtent pastarąjį dešimtmetį buvo pradėta naikinti daug tų senųjų pirkelių.
Žmonės dažnai nesupranta, ką nusiperka. Gerai uždirbantys miestiečiai mano, kad leidžia sau įsigyti gražią medinę pirkelę nacionaliniame parke ir tuomet iš jos gali daryti ką tik panorėję. Dabar, pavyzdžiui, mano mylimiausioje Dzūkijoje yra ne vienas kaimas, sugadintas kažkokio atėjūno, prisidėjusio modernių langų, kieme prisidėliojusio plastikinių nykštukų, įsirengusio japoniškųjų sodų ir amerikietiškų terasų, sugadinusių viso kaimo vaizdą.
Darosi labai liūdna, nes regionai praranda savo identitetą.
– Kaip tvarkote savo sodybą?
– Joje yra elektra, šulinys. Atėję radome senovinę duonkepę, koklinę krosnį. Pastarąją palikome, o duonkepę, deja, teko išardyti, nes jos būklė buvo labai prasta. Iš išorės sodybą planuojame palikti autentišką, o viduje sukurti daugiau komforto. Žinome, kad sodyboje seniau gyveno baltarusiai.
– Prieš dvejus metus su žmona leidotės į neįprastą povestuvinę kelionę – garsiuoju Transsibiro traukiniu keliavote nuo Maskvos iki Vladivostoko. Ten tikriausiai autentiškumo išlikę daugiau?
– Pradėkime nuo to, kad į Rusiją pasirinkome keliauti tikrai ne dėl politinių priežasčių, o dėl gamtos, ten išlikusios archajiškos gyvensenos. Bet ir ten netoli didžiųjų miestų autentika nyksta, ekonomika klesti. Nuvažiavus giliau į Sibirą autentiškumo jau daugiau, ten gyvuoja medinė architektūra.
Vienas mūsų kelionės tikslų buvo Tomskas. Net ir daugiabučiai prieš kelis šimtus metų ten buvo statomi mediniai! Tačiau renovuojami jie jau moderniai. Manau, kad praeis 10–20 metų ir tokius vaizdus, kokius matėme kelionės metu, galėsime išvysti tik muziejuje.
– Ar su žmona jau pagalvojate ir apie vaikus?
– Turbūt visi apie tai galvoja. Viskam savas laikas.
– Jūsų vaikai, kaip ir jūs pats, augs miškų apsuptyje ar labiau atsigręšite į miesto pusę?
– Kiek pažįstu gamtininkų, nežinau nė vieno jų vaiko, kuris pasektų jų pėdomis. Nes tai tampa tiesiog per daug banalu. Nebelieka atradimo įdomumo. O ir tėvai pernelyg vaikus spaudžia, tamposi į miškus.
Vaikas veikla užsikrės tada, kai jam bus įdomu, juk kiekvienas turi savo kelią. Tikrai neversiu savo vaikų tapti gamtininkais, kad ir kaip man tai būtų svarbu.
