Su Viktorija susitikome tuomet, kai Senąjį žemyną dabar siaubiantis koronavirusas dar tik buvo pradėjęs leisti savo šaknis. Tuomet sostinė lietuvei buvo laikina stotelė, skirianti ją nuo gimtojo Kauno ir Paryžiaus. Iš pažiūros kukli, smulkaus sudėjimo Viktorija buvo ką tik atlikusi praktiką mados imperijoje „Balmain“. Į Eliziejaus Laukais ir gatvėse teatrą žaidžiančiais mimais garsėjantį miestą ji skubėjo pasiruošusi dar vienam karjeros iššūkiui. Šįkart – mados namuose „Chloe“.
– Kokios patirties įgijote „Balmain“?
– „Balmain“ praktiką atlikau vyrų aprangos skyriuje. Dirbau su spausdintais ir siuvinėtais raštais. Buvau vienintelė praktikantė, dirbanti su raštais, tačiau tikrai ne vienintelė visuose mados namuose. Pavyzdžiui, kiti trys asmenys šiame skyriuje dirbo darbą, labiau susijusį su drabužio forma. Kitaip tariant, jie piešė siluetus, o aš daugiau dirbau su „Photoshop“ programa.
Piešiau ir ranka – to prireikia kuriant sudėtingesnius raštus, nes kompiuteriu naudojamasi tik vėliau. Įdomu tai, kad buvau praktikantė, tačiau gaudavau jauniesiems dizaineriams skirtus darbus.
Mūsų komanda buvo maža, reikėjo pagalbos... (Šypsosi.)
Ko išmokau? Pirmiausia siuvinėjimo technikos. Ranka nesiuvinėjau, tačiau kitų būdų siuvinėti nepaprastai daug. Tarkime, galima drabužį išsiuvinėti ir aukso, ir sidabro siūlais, išsiuvinėti galima ir plastiką, ir stiklą. Vieni siūlai plokšti, kiti – apvalūs, treti susukti kaip spiralės.
Be to, patobulinau kūrybos metodo žinias, sužinojau, kaip skirtingą siuvinėjimą išdėstyti taip, kad jis tinkamai nugultų ant apdaro.
Tai tikrai nelengva. Kompiuterio ekrane linija optiškai gali atrodyti netiesi, bet ant drabužio ji atrodys visai kitaip.
Teko ir emblemas kurti, dar kartą įsitikinau, kad, norint viską išmokti apie „Photoshop“, gali neužtekti viso gyvenimo.
Apskritai į mados namus patekau visai nesunkiai – tiesiog atsakiau į skelbimą internete. Maždaug po dviejų savaičių sulaukiau atsakymo, buvau pakviesta į interviu.
Panašaus pobūdžio darbo pokalbiai susideda iš kelių etapų, jų metu reikia atlikti testą, skirtą žinioms patikrinti, tačiau nežinau, kodėl, bet man nieko spręsti nereikėjo.
Gal patikau tai moteriai, kuri ten dirbo, ji – italė, aš irgi kalbėjau itališkai.
Savo darbų aplanką paruošiau „Balmain“ stiliumi. Mados namai daug dėmesio skiria siuviniams, aš į tai atkreipiau dėmesį. Aplankui paruošti prireikė kelių savaičių. Gal atranka buvo tokia nesudėtinga, nes jie pamatė, kad į jų stilių aš vis dėlto pataikiau?
– Ar buvote vienintelė lietuvė, iš arti prisilietusi prie šių mados namų kūrybinio proceso?
– Prieš keletą metų čia praktiką atliko kita lietuvė, dabar mados namuose viena lietuvaitė dirba dizainere.
– Ar jau teko susipažinti su mados namų kūrybos direktoriumi Olivier Rousteing’u?
– „Susipažinti“ būtų kiek per skambus žodis. (Šypsosi.) Tačiau kiekvieną dieną jis ateidavo į mūsų studiją. Galiu pasakyti, kad Olivier – labai malonus, draugiškas, šiltas žmogus, visuomet su visais, ten dirbančiais, pasisveikindavo. Jeigu susidarydavo kiek keblesnė situacija, kas nors nepavykdavo, praktikantų jis nekaltindavo, kreipdavosi į atsakingus asmenis. Buvo labai malonu su juo dirbti.
– Vis dėlto kodėl „Balmain“, o ne kiti mados namai?
– Prieš „Balmain“ praktiką atlikau mažesnėje įmonėje, irgi Paryžiuje. Tuomet pastebėjau, kad mano skoniui šiek tiek trūksta kūrybos, nesijaučiau, kad galiu daug pasireikšti. Supratau, kad labiau noriu susipažinti su raštais. Mano nuomone, raštai – daugiau kūrybos reikalaujanti mados sritis.
Neslėpsiu, praktiką „Balmain“ norėjau atlikti jau anksčiau, vis dairiausi skelbimų.
– Vis dėlto tai ne pirmoji jūsų patirtis mados namuose. Anksčiau dirbote su prekės ženklu „Kraken Counter Couture“ Londone, amerikiečių dizaineriui Alexanderiui Wangui asistavote per Paryžiaus mados savaitę, jūsų bendras kurso projektas buvo susijęs su italų mados namais „Valentino“. Ar pajutote skirtumų?
– Praktika, kurią atlikau mažesnėse įmonėse, nuo „Balmain“ skyrėsi tuo, kad jose nesusidūriau su daugybe stresą keliančių periodų. Minėtoje įmonėje Paryžiuje kolekcijos buvo kuriamos kone metams į priekį. Mėnuo prieš „Balmain“ kolekcijos pristatymą – pats darbymetis.
Kai ten dirbau, mados namai pristatė dvi kolekcijas. Abu kartus reikėjo išsiuvinėti po 45 apdarus. Tiek penkiems ten dirbantiems žmonėms – labai daug. Kita vertus, santykiai tarp skyrių darbuotojų geri, galima sulaukti pagalbos, mados namuose susikuria savotiška bendruomenė.
Na, ir, žinoma, skiriasi biudžetas. Pavyzdžiui, tie patys raštai yra prabangos dalykas. Mados namai, kurie neturi pakankamai lėšų samdyti raštus kuriančius dizainerius, juos perka iš kitų įmonių ar laisvai samdomų darbuotojų.
– Atliekant praktiką „Balmain“ Paryžiuje vyko ir gatavų drabužių, ir aukštosios mados savaitės.
– Tuo laikotarpiu didesnės įtampos nejaučiau, nes šiose mados savaitėse daugiausia buvo rengiamasi moterų mados šou. Tačiau moterų aprangos skyriuje tikrai apsilankydavau, padėdavau su techniniais darbais, elementų paieška. Manau, kad šiame skyriuje streso jaučiama kiek mažiau, nes jo komanda – trigubai didesnė.
Apskritai Paryžiuje lengva justi, kad vyksta mados savaitė. Jos metu gatvėse pilna tinklaraštininkų, kurie skuba įsiamžinti vaizdingose miesto vietose. (Šypsosi.)
– Ar tokia praktika skirta tik žinioms pasisemti, ar suteikia ir kur kas daugiau galimybių vėliau įsidarbinti pasaulinio garso įmonėse?
– Galimybių, žinoma, visuomet yra, tačiau įsidarbinimas yra ir laimės dalykas. Įmonių biudžetas nuolatos svyruoja ir darbuotojų atranka nuo to labai priklauso. Gali būti, kad tu, tavo darbas įmonei labai patiko, bet šiuo metu tau ten tiesiog nėra vietos.
Kita vertus, visuomet labai svarbu palikti gerą įspūdį. Įprastai mados namų darbuotojai nuolat migruoja. Vienoje įmonėje jie pabūna trejus, penkerius metus ir tuomet traukia galimybių ieškoti kitur. Dizainerių nėra jau tiek daug. Jeigu kaip asmenybė pasirodei blogai, sudarei įspūdį, jog esi neatsakingas žmogus, labai tikėtina, kad šis įvaizdis seks tau iš paskos. Svarbu gerai pasirodyti ir iš profesinės, ir iš asmeninės pusės.
– Už praktiką „Balmain“ buvo mokama?
– Taip, už praktiką buvo mokama, uždarbiu skųstis negalėčiau. Manau, kad tai svarbus motyvacinis veiksnys. Kitose šalyse praktikantams už darbą niekas nemoka. Jeigu labai stengiesi ir daug dirbi, tačiau už tai negauni atlygio, motyvacijos, be jokios abejonės, mažėja. Tačiau anksčiau atlikau tikrai daug darbų, už kuriuos nebuvo mokama.
– Pati kuriate drabužius, papuošalus. Į kurią pusę krypsta jūsų kelias?
– Savo kūrybą labiau norėčiau sieti su aukštąja mada. Mano nuomone, aukštojoje madoje daugiau kūrybos, saviraiškos laisvės. Tačiau net spausdintuose, siuvinėtuose raštuose galima įžvelgti komercinę pusę. Tarkime, spausdintiniai raštai yra labiau komerciniai negu siuvinėti, jų kaina gerokai mažesnė.
– Lietuvoje aukštąją madą kuria vos keletas dizainerių. Kaltas suvokimo ar lėšų trūkumas?
– Manau, kad svarbūs abu veiksniai. Aukštojoje madoje naudojamos medžiagos kainuoja labai daug, gero modeliuotojo darbas – taip pat. Manau, kad Lietuvos rinka nedidelė. Nors yra žmonių, kurie sau tokius apdarus gali leisti, jų vis tiek mažuma.
Vis dar pasitaiko klausiančiųjų, kodėl taip brangiai kainuoja aukštosios mados suknelės. Tačiau ar žinote, kiek kainuoja ant jų nugulę raštai ir šilkas, iš kurio jos pasiūtos? Pagal aukštosios mados taisykles, vienas drabužis yra pasiuvamas vieninteliam asmeniui. Labai tikėtina, kad ta suknelė – tokia viena visame pasaulyje.
