Nors pokalbis šį kartą moteriškas, vis tiek neišvengiamai minime vienmetį jos sutuoktinį Česlovą Norvaišą (85 m.), kurį žmona meiliai vadina Česiuku ir kuriam negaili komplimentų. O ir pats vyras kartais praveria duris ir antrindamas žmonos istorijoms pralinksmina, kaip yra įpratęs.
Suprantu, kad pokalbis tęsiasi per ilgai, nes legendinės šokėjos, medikės, pedagogės, Kauno miesto garbės pilietės pasveikinti sodyboje jau renkasi šeima bei auklėtiniai, tačiau taip smagu klausyti, kad net bandau išgauti pažadą, jog visos istorijos vieną dieną būtinai turėtų sugulti į knygą.
– Gyvenate įdomiai ir spalvingai. Kam esate už tai dėkinga?
– Pirmiausia turbūt viskas prasideda vaikystėje. Ji bėgo žaliose Kauno Žaliakalnio gatvėse. Abu tėvai dirbo, tad aš ir užaugau gatvėje. Bet mūsų gatvė buvo gera. (Juokiasi.) Vasarą važinėdavomės dviračiais, žiemą – rogutėmis ant Moniuškos kalnelio: sportuodavome gryname ore.
Kaip ir visi vaikai, krėsdavome kiaulystes, bet nepiktas. Esu lipusi per tvorą obuolių vogti – ne todėl, kad savame kieme neaugo, o dėl to, jog, suprantate, – romantika...
Vaikystėje labai daug skaičiau (skaityti ir dabar itin mėgstu), nes namuose turėjome milžinišką biblioteką (tėvelis buvo mokyklos direktorius, geografas, mama dirbo valstybiniame banke).
Skaičiau viską iš eilės, tėvai labai net nekontroliavo. Kai buvau aštuonerių ar devynerių metų, į mano rankas pakliūdavo ir tik suaugusiesiems skirtos literatūros, kur dar ne viską suprasdavau. Gal ir gerai...
Anksti perskaičiau klasiką – Tolstojų, Turgenevą. Bet labai mėgau ir Hauffo pasakas. Prisimenu, dar karo metu naktį namiškiai miega, o aš užsilipusi ant stalo, nes Hauffo pasakos baugios, prie žibalinės lempos skaitau iki paryčių.
– Sunku patikėti, kad tokia elegantiška moteris, jūsų žodžiais tariant, užaugo gatvėje...
– Didelę įtaką man padarė mūsų namų ekonomė, labai inteligentiška moteris, ir mano močiutė – mamos mama (J.Norvaišienė nuo sienos nukabina močiutės nuotrauką – jaunos artistiškos moters apdaras šokiruotų ir šiandien). Anot mamos, aš – į močiutę.
Nors mano jaunystė bėgo pokario metais – laikai buvo sunkūs, visko trūko. Turėjau baltus medžiaginius batelius, kuriuos dažydavau kreida, – tai jau buvo prabanga! Todėl man viskas yra įmanoma. Pirmąją suknelę šokių konkursui pasiuvo profesionali siuvėja, bet parsinešusi namo ją persisiuvau.
Ir mokykloje mokiausi puikioje klasėje. Kartu su vienuolika klasės draugų mokyklą baigėme medaliu. Mus ugdė labai geri mokytojai. Prisimenu išmintingą savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri gudriai skatino mano polinkį rašyti, analizuoti, cituoti.
– Tačiau studijuoti pasirinkote mediciną...
– Buvau labai aktyvi. Mokyklos, studijų metais turėjome galimybių užsiimti įvairia veikla, tad aš visur ir ėjau, viską bandžiau (net irklavusi esu).
Ilgą laiką užsiėmiau sportine gimnastika – tapau Kauno miesto vidurinių mokyklų čempione. Dabar, kai prisimenu, net siaubas apima – tuomet tai darėme be jokių apsaugų: ant lygiagrečių, žiedų...
Varžyboms mažiausiai treniruodavausi vadinamuosius laisvuosius pratimus, bet visada jie būdavo geriausiai įvertinami – čia juk buvo kaip šokiai, muzika groja.
– O kaip tarp jūsų veiklų atsirado sportiniai šokiai, anuomet vadinti pramoginiais?
– Ir vaikystėje su mamos sijonais šokdavau pagal geras ritmiškas per radiją skambančias melodijas. Tačiau pramoginius šokius pirmą kartą išvydau jau būdama suaugusi – į Lietuvą atvyko estai, pademonstravo balinius šokius.
Mums su Česlovu iš karto patiko, nes viskas buvo pagrįsta labai natūraliais principais. Mes, kaip medikai, sugebėjome tai įvertinti. Kai Tomas Petreikis ir Vidas Kamaitis pradėjo organizuoti kursus, pradėjome juos lankyti.
– Bet su Česlovu jus suvedė ne šokiai?
– Susipažinome studijuodami mediciną. Pirmiausia aš į jį nekreipiau jokio dėmesio, nors mačiau, kad yra populiarus tarp panų – būriais jį supo. Tačiau, būdama praktiška, dairiausi sau vyro ir vaikščiojau į pasimatymus su kitais, bet vis kas nors būdavo ne taip. Kol vieną dieną atsigręžiau, kad yra įdomus vyrukas mano grupėje, – ko aš dar ieškau?
Nusprendžiau jį prisijaukinti. Taip mes ir pradėjome bendrauti fiziologijos būrelyje, atlikdami ugniažolių bandymus su pelėmis. Česlovas tuo metu norėjo sukurti vaistus nuo vėžio.
Supratome, kad mūsų skoniai ir minčių kryptis sutapo net tuomet, kai dar nebuvome pažįstami – aš gyvenau Kaune, o Česlovas – Šiauliuose: abu domėjomės tais pačiais dalykais, abu lankėme sportinę gimnastiką, irklavimą.
Pro durų plyšį žvilgtelėjęs Č.Norvaiša priduria: „Abu gimę Kiaulės metais...“
– Humoro jausmas... Kartais Česlovas pajuokauja, ir juodai. Atėjęs į šokių salę visada pasakoja linksmas istorijas. Nors, beje, horoskopais aš šventai tikiu. Juk tai moksliškai pagrįsti dalykai – mes viską jaučiame. Negalime to paneigti.
– Nepaisant polinkio visur ir visada juokauti, į šokius abu pažiūrėjote labai rimtai?
– Mums patiko šokių natūralumas. Kažkiek masino ir tai, kad Sovietų Sąjungoje šokimas buvo tarsi pusiau legalus – lyg koks buržuazinis užsiėmimas. Česlovas labai gabus ir gerai viską perpranta, tad jam pasirodė įdomu. Aš taip pat turiu muzikinį išsilavinimą, abu buvome medikai – viskas davė savus rezultatus, ir mes greitai laimėjome pirmuosius šokių konkursus Lietuvoje.
Po to ypač įsiminė varžybos Taline, kur namų aikštelėje nugalėjome tuo metu visur lyderiavusius estus Piją ir Are Orbus. Šiandien tai būtų neįmanomas dalykas!
Buvo ir kitų sėkmingų sutapimų. Štai vienu metu iš Londono į Maskvą atvyko stažuotis baleto šokėjai. Anglai atsidėkodami norėjo pasikviesti pasimokyti Maskvos Didžiojo teatro baleto artistus, bet tie atsisakė važiuoti – ko gi anglai gali išmokyti rusiškos baleto mokyklos auklėtinius?
Tuomet SSRS kultūros ministerijoje dirbę įžvalgūs žmonės prisiminė pramoginius šokius – čia jau tikrai turėjome ko mokytis iš anglų! „C’est la vie!“ Ir išsiuntė būtent mudu trims mėnesiams į Londoną – į Alexo Moore'o šokių studiją. Ten mes visų šokių mokėmės su pačiais geriausiais pedagogais, stovinčiais prie ištakų, iš pirmųjų lūpų.
Gavome tinkamus pradmenis ir už tai esame labai dėkingi. Paskui dar daug kartų važiavome į Londoną, o grįžę žiniomis dalijomės su visais Sovietų Sąjungoje. Jeigu laikai būtų buvę kitokie, galėjome turtuoliais tapti iš šio darbo, bet mums buvo svarbu savo žiniomis pasidalyti, žmones sudominti.
– Nesigailite?
– Oi, tikrai ne! Dar ir dabar susitinkame žmonių iš šokių pasaulio – mums dėkoja, sako: jeigu ne tos mūsų pamokos, niekas dabar vienoje ar kitoje šalyje nešoktų.
– Ir vis dėlto pedagogika, dalijimasis žiniomis ilgainiui virto jūsų pagrindine veikla?
– Aš mokiau ir tebemokau šokių, taip pat 32 metus dirbau tuomečiame Kauno medicinos institute Sveikatos apsaugos organizavimo ir socialinės higienos katedroje. Studentai mane mylėjo, kai kurie ir meilę prisipažindavo. (Juokiasi.)
Daugelis mėgo mano paskaitas. Visada, kai su šokiais išvažiuodavome į užsienį, su Česlovu aplankydavome ir gydymo įstaigas, pasižiūrėdavome, kaip ten organizuojamas darbas, todėl turėjau ką papasakoti grįžusi.
Reikia pripažinti, kad tie mano pasakojimai ne visada sutapdavo su sovietine propaganda.
Pasisekė, kad mane supo išmintingi žmonės ir sulaukdavau tik pastabų, bet ne rimtesnių pasekmių...
– Ar pati randate ko pasisemti iš savo mokinių?
– Žinoma! Mes jaučiamės žengiantys koja kojon su XXI amžiumi! Ir tai tik mūsų mokinių dėka. Kai vaikai ateina į salę, visada prieš treniruotę apsikabiname. Kaip dabar šito man trūksta!
O mokiniai skirtingi – procesas tikrai nestovi vietoje, žmonės visą laiką keičiasi. Nors visada išsiskiria tie, kurie yra protingi, dirba smegenimis – tokie greičiausiai progresuoja, pasiekia aukštų rezultatų.
Nors keičiasi ir kiti dalykai. Mes visada filmuojame savo šokėjus, paskui su jais aptariame medžiagą. Dabar tai padaryti labai paprasta.
– Šiandien turime būti labai atsargūs – vengti kontaktų, saugoti vieni kitus. O ar šokis gali apsaugoti mūsų sveikatą, sustiprinti imunitetą?
– Judėti labai svarbu sveikatai. Gamta racionaliai tvarkosi – ko mes nebenaudojame, tai iš mūsų atima, todėl išjudinti rankas ir kojas privaloma. Kaip ir privaloma suaktyvinti raumenis, kurie varinėja kraują, o pastarasis maitina smegenis.
Dabar vaikeliai labai tįsta į viršų, bet jeigu nesportuoja, yra gana silpni. Juk nebūtina net išeiti iš namų – galima ir namuose paimprovizuoti, pajudėti pagal ritmą, o jeigu dar basomis ir ant pievelės... Aš šoku net koncertų salėje, sėdėdama kėdėje – tikiu, kad už manęs sėdintiems žmonėms atrodo keistokai...
Dar sveikatai svarbu mąstyti ir kalbėti pozityviai. Negatyvios mintys daro mus pažeidžiamus.
Turime į pasaulį žvelgti optimistiškai, pamilti save ir nuolat sau tai kartoti. Gal mes ne viską suprantame, bet visos mūsų mintys keliauja kažkur į viršų.
