Įspūdingą karjerą policijoje lietuvis darė nuo jaunystės. Nors savo darbo neromantizuoja, jokio kito tikrai nenorėtų rinktis.
Pro savo kabineto langą Hagoje, Europolo būstinėje, buvęs generalinio komisaro pavaduotojas E.Šileris mato tolumoje, net už 40 kilometrų, besidriekiantį Roterdamą.
– Olandija nuostabi šalis tuo, kad miestuose net nereikia automobilio, visi važinėja dviračiais. Dabar mano kelionė iš namų iki darbo dviračiu trunka tik 10 minučių. Man tai prabanga, nes 13 metų važinėjau į darbą iš Kauno į Vilnių automobiliu, – sako aukštas pareigas Europole einantis lietuvis.
– Kelias į šį postą nebuvo lengvas?
– Atranka vyko net 7 mėnesius. Dalyvavo 72 kandidatai iš visų Europos šalių. Finaliniame etape likome aš, prancūzas, olandas ir ispanas.
Konkursas turėjo daug etapų, kompetencijos vertinimai, praktinės užduotys trukdavo ištisas dienas. Vertino Europos Sąjungos pareigūnų atrankos centras Briuselyje. Teko laikyti ir 3 valandas trukusį egzaminą raštu, buvo keli interviu etapai su dviem skirtingomis komisijomis. Vertinta patirtis ir išmanymas.
Galutinis sprendimas buvo Europolo direktorės Catherine De Bolle, buvusios Belgijos policijos vadovės, vadovaujamos komisijos. Kad man, Lietuvos policijos pareigūnui, patikėtas šis postas, aš matau visos Lietuvos policijos įvertinimą.
– Jūs ir Lietuvoje gana jaunas ėjote aukštas pareigas, 5 metus buvote policijos generalinio komisaro pavaduotojas. Tos pareigos jūsų nebetenkino, norėjosi naujų iššūkių?
– Tokiu tempu negali labai ilgai dirbti, bėgti į priekį. Todėl kadencija trunka 5–7 metus. Savo darbus planavau 5 metams ir džiaugiuosi, kad daug kas pavyko. Natūraliai jau norėjosi judėti pirmyn.
– Kibernetiniai nusikaltimai – turbūt moderniausia ir daugiausia pavojų kelianti nusikaltimų rūšis. Palyginti naujas iššūkis pareigūnams? Jus domino ši sritis?
– Mane nuo vaikystės domino technologijos, naujovės, elektroninė erdvė. Lyg ir pavyko įgyvendinti svajonę.
– Dabar jums per trumpą laiką reikėjo įsikurti Hagoje. Šeimai tai iššūkis?
– Šeima atvyko po savaitės. Pavyko rasti kotedžą, kad 14-metis sūnus Matas ir 11-metė dukra Vytautė turėtų po savo kambarį. Taip, šeimai iššūkis, ji nėra apimta euforijos, bet matau, kad vaikams įdomu.
Olandijoje visi kalba angliškai, vaikai lankys tarptautinę ES pareigūnų vaikų mokyklą, tad čia problemų nebus. Žmonos darbas vyksta internetu, tad ir jai didelių pokyčių nebus. Mano kadencija truks 5 metus su galimybe pratęsti dar 4-riems. Tad Haga mums ilgokai bus naujieji namai.
– Žmona tekėjo už policijos pareigūno, tad suprato, kad iššūkių bus?
– Susipažinome
Kaune, aš švenčiau Policijos dieną, ji – gimtadienį. Ilgai nežinojo, kad aš pareigūnas. Na, o vėliau, kai sužinojo, nepabėgo.
– Ar policininku norėjote tapti nuo vaikystės? Nepriklausomybės pradžioje „mentas“ tikrai nebuvo labai gerbtina profesija.
– Taip, „mentas“ – labai žeminantis žodis. Manau, kad dabar policija yra neatpažįstamai pasikeitusi. Žmonės jau supranta tikrąją mūsų darbo reikšmę – ginti, saugoti, padėti. Jau kalbame ta pačia kalba su vakariečiais.
Vaikystėje žaidžiau šachmatais ir skaičiau knygas. Iš pradžių ne detektyvus, o pasakas, nes labai patiko, kad čia visada nugali teisingumas.
Tad visą laiką norėjau būti arba advokatas, nes mėgau pasiginčyti, arba policininkas. 1995 m. pasirinkau Policijos akademiją.
Po pirmo kurso jau dirbau gimtojoje Marijampolėje eiliniu policininku. Tad viską mačiau iš arti – ir teisybes, ir neteisybes.
– Jūsų karjera labai greita – nuo policijos inspektoriaus, generalinio komisaro pavaduotojo iki Europolo. Jums teko ir didelis darbas pertvarkant policiją. Ne visi pareigūnai buvo tuo patenkinti.
– Man visada buvo labai įdomus darbas, o ne formali tarnyba.
Buvau ir jauniausias Lietuvoje komisaras – 23 metų tapau Kaune automobilių vagysčių tyrimo skyriaus komisaru. Karjeros šuolis iš Policijos departamento inspektoriaus tikrai buvo didelis.
Vėliau tapau Kovos su narkotikais valdybos vadovu. Tai buvo viena iš svarbiausių sričių. Su laisvu judėjimu, geresniu gyvenimu padidėja ir narkotikų prekybos apimtis. Turtingesnės šalys taip įsivaizduoja linksmesnį gyvenimą.
Manęs dažnai klausia, ar mano darbe yra romantikos? Gal ir yra, bet man labiausiai patinka, kad policijos darbe yra daug krypčių ir tu neužsistovi tame darbe. To paties darbo visą gyvenimą negalėčiau daryti.
Man įdomu naujos sritys. O dėl policijos pertvarkymo natūralu, kad buvo nepatenkintų. Keičiasi valstybė, keičiasi ir policija. Ji tampa vakarietiška.
– Jūsų reta pavardė – Šileris. Įdomu, gal protėviai turėjo ką nors bendro su vokiečių dramaturgu Friedrichu Schilleriu? Juk jis parašė ir dramą „Plėšikai“.
– Žinau, kad mano prosenelis kalbėjo vokiškai. Po karo traukdamiesi iš Lietuvos vokiečiai pasiūlė važiuoti į Vokietiją. Senelis nevažiavo, tai išvažiavo į Sibirą, kur gimė ir mano mama.
