Trečioji „Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ nuo rugpjūčio 27 dienos lankytojams pristato išskirtinę kolekcijos dalį, atskleidžiančią platų Kauno ir Vilniaus tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo metų meninio gyvenimo spektrą.
Į parodos pristatymą rinkosi verslo bei politikos atstovai. Pasižvalgyti po išskirtinę parodą progos nepraleido ir prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana. Susirinkusieji laikėsi visų saugos priemonių – veidus dengė apsauginėmis kaukėmis.
Menininkų darbų įvairove ir kontrastais pasižyminti naujoji paroda tarsi užduoda nebylų klausimą, „kuo būtumėte, jei gyventumėte tarpukariu: tradicijos ir paveldo, bei šiek tiek romantikos puoselėtojas istorinėje LDK sostinėje Vilniuje, ar laikinosios, bet naujos ir modernios sostinės statytojas Kaune?“. Apsispręsti, kas asmeniškai artimiau, kiekvienam iš parodos lankytojų čia padės daugiau nei 100 eksponuojamų darbų: tapyba, grafika, periodika, skulptūros, o taip pat ir nuotraukos, baldai ir kt.
Tarpukaris – vis dar populiari ir tiek kultūros bei dailės istorikų, tiek publikos dėmesį traukianti tema. Visuomenės susidomėjimas ir noras gilintis į kultūrinį ir istorinį to meto kontekstą ne tik plečia akiratį, bet ir skatina pasididžiavimą valstybe.
Tačiau parodose Lietuvos ir Lenkijos XX a. pirmosios pusės dailė dažniausiai nereprezentuojama kartu, todėl prarandama galimybė įvertinti situaciją dviejuose svarbiuose meninio gyvenimo centruose – Kaune ir Vilniuje, diskutuoti apie meninės raiškos tendencijų ir kultūrinio gyvenimo skirtumus, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus klausimo atgarsius dailėje.
Ekspozicijoje pristatomi tokie Lietuvos ir Lenkijos dailės klasikai, kaip Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jurgis Hopenas, Bronislovas Jamontas, Juozas Mikėnas, Tymonas Niesiolovskis, Petras Rimša, Antanas Samuolis, Liudomiras Slendzinskis, Stasys Ušinskas, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius.
Parodoje eksponuojami tapybos, skulptūros, grafikos kūriniai ir piešiniai, fotografijos bei spaudiniai iš „Tartle“ kolekcijos, leidžiantys plačiau aprėpti Kauno ir Vilniaus tarpukario ir karo metų kultūrinio bei socialinio konteksto ypatumus.
Pirmas galerijos aukštas skirtas miestų įvaizdžiams, čia parodomas sostinės ir buvusios sostinės fenomenas, įamžintas dailininkų ir fotografų kūriniuose: tautiškumu ir modernumu besiremiančių Lietuvos autorių formuotas Kauno paveikslas ir tradiciją pabrėžianti bei romantiškai į praeitį besigręžianti Vilniaus ikonografija, kurią plėtojo vietiniai menininkai.
Kartu atkreipiamas dėmesys į bendrą istorinį naratyvą ir jo interpretacijas tarpukario Lietuvos ir Lenkijos visuomeniniame bei dailės gyvenime. Nevengiama ir kartais vis dar kontroversiškai vertinamos Vilniaus temos, kuri propagandinėje dailėje buvo įvaizdinama tiek rimtais, tiek ironiškais sprendimais.
Žemutinio aukšto salėse pristatomas 1918–1945 m. Kauno ir Vilniaus meninis gyvenimas, ypač daug dėmesio skiriant Kauno meno mokyklai ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetui – dviem institucijoms, formavusioms pagrindines tendencijas to meto dailės lauke.
Eksponuojami kūriniai parodos lankytojams leidžia pamatyti skirtį tarp dviejų dailės tradicijų – meniniams ieškojimams atviresnės Kauno ir nuosaikesnės, į neoklasiką linkusios Vilniaus. Pristatomi tiek charakteringiausi tarpukario bei karo metų dailės klasikai priskiriami kūriniai, tiek netipiški pavyzdžiai, leidžiantys plačiau diskutuoti apie šio laikotarpio dailės įvairovę.
Paroda kviečia kiek kitu aspektu pažvelgti ne tik į gana gerai pažįstamą laikinosios Lietuvos Respublikos sostinės Kauno meninio gyvenimo situaciją, bet ir geriau pažinti Antrosios Lenkijos Respublikos vaivadijos centro – Vilniaus – dailės kontekstą.
