Inga Gaižauskienė (43 m.) – sporto klubo direktorė, iš Afrikos kilusio asmeninio trenerio Jeano Claude'o Edorh'o (47 m.) žmona, jųdviejų dukters Emilios Victorios (8 m.) mama.
– Kokiomis kalbomis šnekate jūs ir jūsų dukra?
– Aš pati kalbu lietuviškai, angliškai, šiek tiek – rusiškai. Mano vyras moka daugiau kalbų – lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų...
Mūsų dukrelė kalba trimis kalbomis. Su ja bendrauju lietuviškai, tėtis – vokiškai, o visi tarpusavyje – angliškai. Aš vokiečių kalbos nemoku.
– Sakoma, kad vaikai, nuo vaikystės kalbantys daugiau nei viena kalba, kur kas lengviau mokosi ir užsienio kalbų. Ar planuojate dukrą netolimoje ateityje mokyti kokios nors užsienio kalbos?
– Mes esame tikrai ne prieš. Net ir pačioje pradžioje buvo pasvarstymų, kokia kalba su dukra kalbės jos tėtis. Galvojome ir apie prancūzų kalbą, tačiau dėl Vokietijoje gyvenančios Jeano šeimos pasirinkome vokiečių.
Dabar svarstome ir apie daugiau užsienio kalbų. Juk žinome, kokie vaikučiai yra imlūs. Emilia ir pati rodo iniciatyvą mokytis užsienio kalbos, galbūt toji kalba bus prancūzų.
– Ar nebuvo baisu dėl visuomenėje iki šiol vyraujančių mitų, teigiančių, jog daugiakalbiai vaikai iki galo gerai nemokės nė vienos kalbos, painios žodžius, pradės kalbėti vėliau?
– Visada galvojau, kokia bus toji pradžia? Tačiau Emilia pradėjo kalbėti labai anksti, maždaug vienų metų.
Manau, kad kiekvienas vaikutis pradeda kalbėti tada, kai jis jau yra pasirengęs. Tai labai individualus dalykas.
Pirmoji jos kalba, be abejo, yra lietuvių. Bet kitų kalbų įgūdžiai taip pat labai puikūs.
Tikriausiai sunkiausia yra tėčiui, nes jis vienas su ja bendrauja vokiškai, gyvename Lietuvoje, o anglų kalba yra be galo paplitusi.
Apskritai jokių mitų nebuvome linkę klausytis. Elgėmės taip, kaip mums atrodė geriausia. Mokėti daug kalbų vaikui yra tik džiaugsmas ir dovana. Turbūt tai – kiekvieno svajonė. Juk visi nori mokėti kuo daugiau kalbų.
– Kaip tobulinate jau mokamų dukros kalbų įgūdžius?
– Ji jau seniai mėgo žiūrėti animacinius filmukus anglų, vokiečių kalbomis. Specialiai anglų jos nuo vaikystės nemokėme – šią kalbą ji labai greitai atrado pati.
Taip pat daug keliaujame. Jau seniau po kiekvienos kelionės į anglakalbes šalis buvo galima pastebėti, kaip prasiplėtė jos žodynas. Ne kartą ji dalyvavo ir anglakalbėse stovyklose, nuolatos bendrauja su seneliais.
– Inga, pati minėjote, jog vokiškai laisvai nekalbate. Ar nekyla problemų bendraujant su uošviais?
– Su Jeano Claude'o tėčiu susikalbėti kiek sudėtingiau, nes jis nemoka angliškai, tad negalime pabendrauti plačiau.
Su kitais šeimos nariais susikalbame. Kai nusprendėme, jog Emilia mokysis vokiečių kalbos, apsidžiaugiau, pagalvojau, kad šios kalbos išmoksiu ir aš, bet laikas kažkur pabėgo. Tačiau vis dar turiu vilties.
Kalba niekada netrukdo. Vyras su mano tėvais šiek tiek susikalba angliškai. Bendravimas būna ir labai įdomus. Būna, Jeanas nusprendžia su mano tėvais kalbėtis vien lietuviškai, tada tobulėja jo lietuvių kalba. Labai smagu.
Su tam tikrais žmonėmis formuojasi tam tikri kalbiniai įpročiai.
– Susidūrėte su situacijomis, kai dukra netgi taisė jūsų pačios žodžius?
– Oi, dukrelė labai mėgsta tai daryti. Ji perima mokytojo vaidmenį, ne taip ištarusi iš karto gaunu pastabų.
– Minėjote, jog kalbų mokėjimas yra dovana. Ką daugiakalbystė dovanoja vaikui kaip asmenybei?
– Kur kas didesnių galimybių keliaujant, karjeroje ateityje.
