Erica Quinn Jennings (40 m.) – Airijoje gimusi dainininkė, muzikanto Jurgio Didžiulio (40 m.) žmona, Prano Emilijaus (12 m.), Antano Algimanto (10 m.) ir Gaios Marios (3 m.) mama.
– Kokiomis kalbomis šnekate jūs ir jūsų vaikai?
– Aš kalbu angliškai ir lietuviškai. Iki paauglystės kalbėjau ir airių kalba, bet tiek ilgai negyvendama Airijoje vietinę kalbą pamiršau.
Mano vyras kalba ispaniškai, lietuviškai bei angliškai. O mūsų vaikai šneka angliškai, lietuviškai ir ispaniškai.
– Sakoma, kad vaikai, nuo vaikystės kalbantys daugiau nei viena kalba, kur kas lengviau mokosi ir užsienio kalbų. Ar planuojate vaikus netolimoje ateityje mokyti kokios nors užsienio kalbos?
– Berniukai lankė lietuvišką darželį, kuriame gavo gerus lietuvių kalbos pagrindus. Tuo metu Jurgis su jais kalbėdavosi ispaniškai.
Kai jie pradėjo lankyti mokyklą, papildomai mokėsi lietuvių. Pranas kitais metais jau gali rinktis užsienio kalbą, jis planuoja mokytis ispanų, Antanas – taip pat. Nieko keisto – berniukai jau dabar gerai supranta ispaniškai, o pastaroji kalba yra paplitusi visame pasaulyje.
– Kaip tobulinate jau mokamų kalbų įgūdžius?
– Jeigu iš savo tėvų nebūčiau sulaukusi tokio puikaus palaikymo rūpinantis vaikais visą šį laiką, ko gero, būčiau samdžiusi lietuviškai kalbančią auklę. Tačiau norėjau, jog mano vaikai palaikytų artimus santykius su seneliais, o ir tėvai dievina kartu su anūkais leisti laiką. Berniukai vasarą lankydavo specialias pamokas, papildomai mokėsi lietuvių kalbos visus mokslo metus.
Vis dėlto didžiausią pažangą pastebėjome tuomet, kai jie laiką leisdavo tik lietuviškai kalbančioje aplinkoje. Maždaug prieš dvejus metus lietuviškai visi kartu pradėjome kalbėti ir namuose – matome nuostabų progresą.
Kai Pranas ir Antanas pradėjo žaisti regbį, jų lietuvių kalbos įgūdžiai dar labiau pagerėjo. Mūsų vyresnėlis pastaraisiais metais mokykloje smarkiai pasistūmėjo lietuvių gramatikoje. Antanas turi dar dvejus metus pasivyti brolį.
Ir geriausia yra tai, jog jie abu stengiasi iš visų jėgų, nebijo visur kalbėti lietuviškai. Tai liečia ir bet kurią kitą kalbą. Berniukai lanko tarptautinę mokyklą, kurioje kasdien lietuvių kalbos pamokas lanko tiek tie vaikai, kuriems ši kalba yra gimtoji, tiek ir ne. Kalbų tobulinimo procesas yra tarsi kelionė ir mes, tėvai, mokomės iš savo klaidų.
Pavyzdžiui, mažoji Gaia lietuvių kalbą girdi jau nuo gimimo, su ja lietuviškai kalba ir tėtis. Vėliau, mokykloje, ji galės mokytis ispanų.
Gimimas dviem ar trimis kalbomis šnekančioje šeimoje turi itin pozityvų poveikį smegenims. Iki tol, kol baigs mokyklą, Pranas, Antanas bei Gaia laisvai kalbės trimis kalbomis.
Apskritai kalba yra kultūra. Mokydamasis naujos kalbos mokaisi ir naujos kultūros, integruojiesi į visuomenę. Per kalbą suvokiame kultūrą, tradicijas, istoriją, per kalbą perduodame istorijas, dainas, poeziją bei juokelius...
Viskas tik per kalbą. Taigi kuo daugiau kalbų asmuo moka, tuo labiau jis suvokia skirtingas kultūras ir, dar geriau, – savąjį paveldą.
– Ar jums pačiai nekyla jokių problemų bendraujant su uošviais, o vaikams – su seneliais?
– Ne, visai ne. Su Jurgio seneliais visuomet kalbėjau lietuviškai. Taip pat ir mūsų vaikai. Man labai patinka, kad su savo proseneliais vaikai yra tokie artimi, kad girdėjo daugybę jų įdomių istorijų... O su seneliais vaikai bendrauja ir lietuviškai, ir angliškai, ir ispaniškai.
Viską lemia asociacijos. Jie pasirenka kalbą priklausomai nuo to, su kuo kalbasi. Esu labai dėkinga Laimai ir Algiui Didžiuliams, kurie mane visuomet labai palaikė kalbant lietuviškai. Jie visada drąsino, sakė, jog kalbu gerai.
Žinoma, tai man suteikė pasitikėjimo ir noro mokytis toliau. Jie taip pat labai didžiuojasi, kad mažiausiai trys iš jų proanūkių bei anūkų kalba lietuviškai ir užaugs čia, savo gimtinėje.
– Ar prieš gimstant vaikams ir vėliau, juos auklėdama, domėjotės vaikų auklėjimo keliomis kalbomis principais? Ar viskas vyko tiesiog savaime?
– Svarbiausias principas, kurį supratau, yra tai, jog didžiausią dėmesį vienu metu reikia skirti vienai kalbai. Net jeigu vaikas atsako kita kalba, jis jau nesąmoningai kaupia girdimos kalbos žodyną. Tai – tarsi skaitymas ir rašymas. Kuo daugiau vaikystėje skaitome drauge su vaiku, tuo lengviau jam pačiam išmokti skaityti ir rašyti.
Pamenu, pradžioje berniukams ne itin sekėsi skaitymas ir rašymas. Baigiantis pirmiesiems metams mokykloje jie jau lengvai gebėjo skaityti ir rašyti. Kiek vėliau jie jau buvo įgudę skaitytojai, daug skaitydavo namuose. Tokia pažanga įvyko dėl to, jog visą šį laiką kiekvieną vakarą jiems skaičiau.
Įpratimas vienu metu kalbėti viena kalba yra itin svarbus, taip pat kaip ir kalbėjimas tam tikra kalba tam tikroje vietoje – visai kaip lietuviškame darželyje, kurį berniukai lankė. Ir reikėtų vengti kritikos. Vietoj pastabos „Tai blogai, sakyk taip!“ kur kas geriau tiesiog taisyklingai pakartoti sakinį.
– Galbūt susidūrėte su situacijomis, kai vaikai netgi taisė jūsų pačios žodžius?
– (Juokiasi.) Taip, kartais. Vaikai man labai padeda dėl ispanų kalbos.
– Ar prisimenate kokių juokingų nutikimų, kai vaikai ne vietoje ir ne laiku pavartojo ne tą kalbą?
– Nesu iš tų tėvų, kurie panikuotų dėl vaikų klaidų. Noriu, kad jie mėgautųsi mokymosi procesu, nekompleksuotų. Prisimenu, kai aš pati nerimaudavau, kad netobulai pasakysiu vieną ar kitą žodį.
Vis dėlto, kai berniukams buvo ketveri, penkeri metai, jie sakiniuose supainiodavo keletą žodžių, o kartais, jeigu šalia būdavo keletas keliomis kalbomis šnekančių žmonių, jie greitai pakeisdavo kalbą, nelygu, į kurį žmogų žiūrėdavo.
Mano nuomone, tai be galo žavinga. Gaiai dabar – treji, bet ji visuomet sako „labas“ ir „sudie“ anglų bei lietuvių kalbomis. Visiems, kuriuos sutinka! Kad įsitikintų, kad bus tikrai visų suprasta.
– Ar nebuvo baisu dėl visuomenėje iki šiol vyraujančių mitų, teigiančių, jog daugiakalbiai vaikai iki galo gerai nemokės nė vienos kalbos, painios žodžius, pradės kalbėti vėliau?
– Na, yra daugybė mitų, su kuriais aš nesutinku. Tačiau svarbu mitą atskirti nuo tiesos.
Biblijoje yra sakoma, jog negalima primušti savo vergo iki mirties, bet jeigu jį primuši ir jis atsigauna po dienos ar kelių – viskas yra gerai.
Esu įsitikinusi, kad Biblija buvo parašyta keturių asmenų praėjusioje eroje, o vergovė bei smurtas mūsų amžiuje yra daugiau nei blogai.
Gimus berniukams buvome pasiruošę, kad jie gali pradėti kalbėti kiek vėliau. Ir jie pradėjo kalbėti anksčiau, nei įprasta. Gaia pradėjo kalbėti anksčiausiai iš visų...
Manau, jog daug ką lemia nuolat su vaiku palaikomas dialogas, nekalbėjimas su atžala kūdikio kalba. Visada nuo pat gimimo su savo vaikais kalbėjau taisyklingai.
Į vaikus kreipiuosi daugybe gyvūnėlių vardų, kaip antai beždžionėlės, tačiau esu įsitikinusi, jog vaikų įtraukimas į visus pokalbius ir taisyklingų žodžių vartojimas itin padeda jų raidai. Netikiu kūdikių kalba.
