Jurgos kurtus perukus dabar dėvi tokios įžymybės kaip „Oskaro“ laureatas Geoffrey Rushas ar BAFTA laureatė Miriam Margolyes, liaupsių jai negaili Holivudo aktoriai ir Australijos įžymybės.
Daugiau nei prieš 16 metų lietuvė nepabūgo palikti gimtinėje susikurto gero gyvenimo – karjeros, mėgstamo ir neblogai mokamo darbo Operos ir baleto teatre. Tada ji tiesiog susikrovė lagaminus ir su vyru bei dukra iškeliavo į draugų smagiai kengūrų žeme vadinamą kraštą.
Atsidūrusiai toli nuo gimtinės ir artimųjų moteriai teko atlaikyti ne vieną likimo smūgį, net susitaikyti su sutuoktinio netektimi. Jos antrais namais tapo Melburno teatras – po daugybės metų dabar čia viskas miela ir sava. Lietuvės kolegos gerai žino – jei pasigirsta aukštakulnių kaukšėjimas, vadinasi, į darbą ateina Jurga.
Batai aukštais kulnais – neatsiejama kasdienio J.Celikienės stiliaus detalė. Šiandien moterį kalbina Australijos televizijos laidos ir interneto tinklalapiai, o seniau sugrįžusi trumpų atostogų į Vilnių pasidalyti savo istorija ji sutiko ir su „Stiliaus“ skaitytojais.
– Kodėl pasirinkote tokią gana neįprastą profesiją?
– Buvau gal kokių ketverių, kai mama nusivedė į Operos ir baleto teatrą. Mane labai sužavėjo, kaip scenoje, pasitelkus grimą ir perukus, pasikeičia aktoriai. Tikras stebuklas. Tai buvo alchemija, pagalvojau, kad užaugusi ir aš noriu dirbti tokį darbą.
Septyniolikos kino teatre pamačiau Miloszo Formano filmą „Amadeus“ ir nuo tada neliko jokių abejonių, kokią profesiją rinksiuosi baigusi mokyklą.
Vidurinę baigiau, kai Lietuva dar priklausė Sovietų Sąjungai, geriausi universitetai, kuriuose galėjai studijuoti teatro ir televizijos grimą, tada tebuvo du: Maskvoje ir Odesoje.
Labai norėjau stoti į Maskvą, bet ten nedavė bendrabučio, todėl pasirinkau studijas Ukrainoje. Įstojau į teatrinio ir televizijos meno dizainą. Mokėmės šiuolaikinio makiažo, plaukų formavimo, perukų teatrui, kinui, televizijai kūrimo, taip pat reikėjo gilintis į šiuolaikinį ir istorinį kostiumų dizainą, plaukų kirpimą, plastinę anatomiją, istorinių perukų, ūsų gamybą, dar gavau tapybos bei skulptūros pagrindus.
Po trejų mokslų metų Lietuva paskelbė nepriklausomybę, griuvo Sovietų Sąjunga. Man buvo likę metai iki universiteto baigimo, viskas keitėsi, mokslas užsieniečiams tapo mokamas. Buvau priversta pasiimti akademines atostogas.
Po metų grįžau baigti mokslų. Man labai pasisekė, kad universiteto vadovas buvo padorus žmogus ir studijas man pasiūlė baigti nemokamai.
Praktiką atlikau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Odesos teatre. Taip ir gyvenau tuos metus tarp Lietuvos ir Ukrainos.
Baigusi universitetą įgijau labai aukšto lygio išsilavinimą, net ir šiandien pasaulyje yra likusios tik kelios tokio lygio mokymo įstaigos Anglijoje ir Amerikoje.
– Ar lengvai pavyko rasti darbą? Juk Lietuvoje buvo nepaprastas metas.
– Dar prieš studijas Odesoje darbavausi Lietuvos televizijos Grimo skyriuje. Tai buvo kokie 1987 m. Dirbau kuriant filmus, grimavau laidų vedėjus. Prisimenu, kaip jaunas Audrius Giržadas atėjo į laidų vedėjo bandymus ir man teko jį grimuoti.
Lietuvos televizijoje padirbėjau metus ir išvažiavau į Odesą. O baigusi studijas gavau darbą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kostiumų ir grimo skyriuje. Po metų net tapau jo vedėja.
Buvo sunkūs laikai, trūko lėšų drabužiams, perukams, reikėjo nemažos išmonės, kad sukurtum reikiamą įvaizdį aktoriams. Teko važiuoti ir į Gariūnus pirkti sintetinių perukų. Nieko nepadarysi – buvo toks laikas.
Man patiko mano darbas, dirbau su labai įdomiais ir talentingais žmonėmis. Nemažai dirbau drauge su Juozu Statkevičiumi, jis kūrė spektakliams drabužius, o aš – grimą ir šukuosenas. Vienas įspūdingesnių mudviejų darbų buvo „Rigoletas“.
Vėliau pradėjau dėstyti Vilniaus dailės akademijoje ir Giedrės Fledžinskienės menų mokykloje. Dėsčiau istorinės šukuosenos ir kostiumo dizainą. Turėjau kūrybinių projektų ir žurnale „Stilius“. 2003 m. žinomas Lietuvos moteris grimavau kaip vyrus, o skaitytojams reikėjo atspėti, kuri dama slepiasi po vyrišku grimu. Projekte dalyvavo ir Irena Milkevičiūtė, ir Vaiva Mainelytė, žinomos verslininkės ir politikės.
Rezultatai pranoko visus lūkesčius, tad pasiūliau daryti teatralizuotas fotosesijas studijoje. Vienoje dalyvavo žinomo dviratininko Raimondo Rumšo žmona Edita, tuometinio prezidento Algirdo Brazausko sutuoktinė Kristina ir kitos žinomos to meto ponios. Vėliau teko padirbėti ir televizijos pokalbių laidoje „Nomeda“.
– Jūsų pažinties su vyru istorija verta kino juostos. Susipažinote Kijeve vos 18 metų. Kuo šis vyras jus taip sužavėjo, kad akimirksniu pavergė jūsų širdį?
– Šeimos draugų sūnus turėjo parodyti man miestą, bet negalėjo ir paprašė savo draugo. Atėjo aukštas gražus vyras. Vienas kitam iškart kritome į akį, po trijų dienų jis prisipažino, kad mane myli, ir paprašė už jo tekėti. Trejus metus galvojau, kol sutikau.
Tuo metu mokiausi Odesoje ir savo vyrui pasakiau, kad noriu baigti mokslus. Jis labai tolerantiškas žmogus, mane suprato ir palaikė. Gyvenome atskirai, važinėjome vienas pas kitą, mūsų susitikimai būdavo labai romantiški.
Mano vyras dėl manęs atvažiavo gyventi į Lietuvą, jis – mokslininkas, fizikas, Kijeve dirbo universitete, o atvykęs į Vilnių įsidarbino Puslaidininkių fizikos institute. Aš jį vadinau fizikos Mikelangelo.
– Jums puikiai sekėsi Lietuvoje, kodėl nusprendėte su šeima emigruoti į Australiją?
– Dėl klimato, politikos ir sveikatos. (Juokiasi.)
Su vyru neplanavome gyventi užsienyje. Jo draugai iš Fizikos instituto pirmi susikrovė lagaminus ir išvyko į Melburną. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo toks laikas, kai mūsų šaliai nereikėjo mokslininkų, universitetuose mažino etatus, o atlyginimai buvo skurdūs. Todėl mokslininkai masiškai emigravo.
Tuo metu daug dirbau Operos ir baleto teatre, dėsčiau Dailės akademijoje, kad tik pragyventume. Tai labai išsekino. Vieną dieną iš Melburno į Lietuvą paviešėti atvyko buvęs vyro kolega, papasakojo, kaip šilta ir gera gyventi Australijoje, ir pasiūlė ten persikelti ir mūsų šeimai. Vyras mane įkalbinėjo trejus metus. Vieną dieną, viską gerai apsvarsčiusi, sutikau.
Pasakiau: važiuosiu tik tokiu atveju, jei emigracijoje gyvensime legaliai. Didžiosios Britanijos ambasadoje padaviau dokumentus, išsilaikiau anglų kalbos egzaminą, metus teko laukti leidimo gyventi ir dirbti Australijoje. Vyro bičiuliai surado jam darbą Melburne, todėl išvykdami žinojome, kad vienas iš mūsų pajamas garantuotai gaus, tad nereikės išgyventi dėl nežinios.
– Prasitarėte, kad išvykti iš Lietuvos privertė net ne sunki finansinė padėtis, bet ir kitos priežastys. Kokios?
– Tikite ar ne, bet tai padarė politika. Man labai liūdna apie tai kalbėti... Buvo didelė euforija, kad Lietuva gali atgauti nepriklausomybę, visa tauta susivienijo, ėjo ginti savo šalies laisvės. Mes su mama stovėjome prie Televizijos bokšto ir matėme, kaip sovietų tankai be gailesčio traiškė beginklius žmones. Mano vyras per tuomet veikusią nepriklausomą parlamento televiziją pirmas nepabijojo perspėti lietuvių, kad reikia sustiprinti apsaugą Ignalinos atominėje elektrinėje, nes rusai gali ją susprogdinti.
Vėliau parlamente pradėjo dalyti medalius tiems, kurie prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Deja, gavo tie žmonės, kurie tikrai nebuvo verti, todėl man buvo labai skaudu, pasijutau išduota. Savo akimis mačiau, kas vyko tartis į Maskvą pas Michailą Gorbačiovą dėl nepriklausomybės, bet tribūnose stovėjo visai kiti žmonės ir maudėsi aplodismentų jūroje, priiminėjo piniginius apdovanojimus, gėlių puokštes ir medalius.
Laikėmės susikibę už rankų, kovojome už laisvę, buvo tokia vienybė. Paskui vėl viskas ėmė smukti, prasidėjo korupcija. Tai pagrindinė priežastis, kodėl pasiryžau emigruoti, ne sotesnio gyvenimo paieškos paskatino išvykti, man svarbiausia dvasinė ramybė.
– Kaip sekėsi nuvykus į Melburną?
– Man buvo 35-eri, Lietuvoje jau buvau padariusi karjerą, buvau žinoma grimo ir perukų meistrė. Atvykusi į Australiją labai nusivyliau sužinojusi, kad čia pilna grimo meistrų, todėl bus sudėtinga gauti darbą pagal specialybę. Rašiau laiškus į įvairias teatro kompanijas, bet negavau nė vieno atsakymo. Metus buvau ištikta didelio šoko.
Vėliau sužinojau, kad teatre turėti grimuotoją labai brangu. Australijoje nėra valstybinių teatrų kaip Lietuvoje, čia privačios teatro kompanijos ir tik labai didelės gali sau leisti įdarbinti grimo ir plaukų meistrą nuolatiniam darbui. Keliskart savanoriškais pagrindais dirbau kuriant profesionalias operas, bet už dešimt spektaklių gal kokį šimtą dolerių uždirbau. Užtruko, kol išsiaiškinau vietinę sistemą, ir vieną dieną pasakiau sau, kad esu labai gera specialistė, atsivežiau iš Lietuvos fotografijų su savo darbais, turiu daug žinių ir noriu normalaus darbo.
– Ką dėl to darėte?
– Vieną dieną ėmiau ir paskambinau į Sidnėjaus operos rūmus. Pasirodo, garsiojo Australijos teatro pastatas yra atskira kompanija ir su pastatymais nieko bendra neturi, nes sales gali išsinuomoti kas nori ir turi pinigų. Bet nenuleidau rankų, susiradau kitą telefono numerį ir paskambinau tiesiai Sidnėjaus operos teatro kompanijos Grimo bei perukų skyriaus vedėjui. Paklausiau, kaip galėtume susitikti, o jis man netikėtai atsakė, kad po kelių dienų galime pasimatyti.
Į susitikimą atsinešiau savo darbų albumą. Parodžiau, ką darau ir ką moku, o tas žmogus pasakė, kad mano darbai puikūs, bet šiuo metu man neturi ko pasiūlyti, pažadėjo kitą sezoną mane pasamdyti.
Tačiau su tuo žmogumi atėjo dar vienas vyrukas, kuris buvo Grimo ir perukų skyriaus vedėjas iš Melburno teatro kompanijos. Tai pati didžiausia ir prestižinė teatro kompanija visoje Australijoje. Jam labai patiko mano darbai, todėl iškart pasiūlė padirbėti kuriant naują spektaklį „Sirano de Beržerakas“. Jame pagrindinį vaidmenį gavo žinomas australų aktorius iš Holivudo Davidas Wenhamas. Jis vaidino tokiuose kino filmuose kaip „Žiedo brolija“, „Australija“, „Van Helsingas“. Manęs tik paklausė, ar moku kurti istorinį grimą, atsakiau, kad taip.
Po kelių dienų pasirašiau sutartį. Netvėriau iš džiaugsmo, kad taip lengvai gavau savo svajonių darbą. Buvo keista, kad prieš priimant į darbą manęs niekas net neprašė parodyti diplomo.
– Ką darėte pagal Edmond’o Rostand’o pjesę pastatytame spektaklyje „Sirano de Beržerakas“?
– 2005 m. gavau savo svajonių darbą. Spektakliui kūriau perukus ir grimą. Dirbau su pačiu D.Wenhamu. Viskas vyko sklandžiai, sunkiausia buvo susikalbėti, nes mano šnekamoji anglų kalba buvo prastoka, sunkiai sekėsi palaikyti net paprasčiausią pokalbį. Gerai žinojau profesinę kalbą, bet sunkiai kalbėjau apie orus, šeimą, keliones, tad netrūko įvairiausių kuriozų.
Po šio spektaklio man buvo nesunku rasti darbą kitose kompanijose, nes jau turėjau gerų rekomendacijų. Keletą metų dirbau su opera ir baletu. Kartą pamačiau, kaip mano kolegė atmestinai ir nekokybiškai daro perukus, paklausiau, kam jie skirti, o ji atsakė, kad juos užsakė Melburno teatras. Jie turėjo savo meistrą, bet, jei kreipėsi pagalbos iš išorės, vadinasi, kažkas nutiko. Paskambinau vadovui ir paklausiau, ar jiems nereikėtų nuolatinio darbuotojo. Išgirdau teigiamą atsakymą, jau po savaitės turėjau nuolatinį darbą ir jame dirbu jau daugiau nei dešimt metų.
– Kokie skirtumai tarp Lietuvos ir Australijos teatrų?
– Lietuva – maža šalis, bet turi labai aukšto lygio teatrą, gali įdarbinti aktorius nuolatiniam darbui net mažo plano vaidmenims. Australijoje tokios prabangos teatrai sau neleidžia, todėl visi aktoriai ten – laisvai samdomi. Kartais vienas aktorius tame pačiame spektaklyje atlieka net kelis vaidmenis, tad kostiumų, perukų ir grimo meistrai turi viską apgalvoti iki smulkmenų, kad per 40 sekundžių aktoriams pakeistų drabužius ir perukus. Patikėkite, būna didelė įtampa, bet ji man iki šiol labai patinka.
Prie didžiulio tempo įpratau ir, be darbo teatre, dar randu laiko padirbėti kine. Teko dirbti kuriant Lietuvoje gerai žinomą australų serialą „Detektyvė Fišer“, o kino juostai „Australija“ su Nicole Kidman dariau perukus, dažnai tenka padirbėti ir televizijos projektuose.
Teko dirbti su tikrai nemažai žinomų australų ir Holivudo aktorių. Tarp jų – Belinda McClory iš „Matricos“, Hugo Weavingas iš „Žiedo brolijos“, taip pat „Oskaro“ laureatas G.Rushas, daugeliui žinomas iš filmo „Karibų piratai“, BAFTA laureatė M.Margolyes, vaidinusi „Nekaltybės amžiuje“ ir juostoje „Haris Poteris“, Essie Davis iš „Detektyvės Fišer“.
– Ar sunku dirbti su visame pasaulyje žinomais aktoriais? Ar tai labai aikštingi žmonės?
– Jie tokie pat žmonės kaip ir mes, tik turi didžiulius gerbėjų klubus visame pasaulyje. (Juokiasi.) Dirbdami pasikalbame ir apie vaikus, augintinius, orus, apie politiką. Niekada nė iš vieno nepajutau arogancijos ar nepagarbaus bendravimo. Labai susibičiuliavau su aktore M.Margolyes, kai turime laisvo laiko, einame žiūrėti spektaklių. Ji ne tik gera aktorė, bet ir nuostabus žmogus.
– Jurga, į Australiją išvykote su vyru ir dukra, tačiau apie sutuoktinį beveik nekalbėjote viso interviu metu. Kodėl?
– Prieš keletą metų mano mylimą vyrą pasiglemžė vėžys. Mes ilgai kovojome su šia liga, bet ji pasirodė stipresnė. Tik dabar pradedu atsigauti po netekties. Mano dukrai jau 25-eri, ji baigė žurnalistiką, dirba ir ieško savo gyvenimo kelio. Savo ateitį ir karjerą sieju su Australija, nes man čia sekasi, sulaukiau pripažinimo, galiu sau leisti daryti įvairius nekomercinius kūrybinius projektus. Šiandien esu laiminga, gražių žodžių man negaili kolegos ir aktoriai. Suprantu viena – svarbiausia būti sveikam, o jei turi noro ir užsispyrimo, viskas tampa įmanoma.
