Tautvilė džiaugėsi: „Gyvename labai geromis nuotaikomis. Apskritai vaikelio atėjimas gyvenimą smarkiai apverčia iš gerosios pusės. Tiek mūsų su vyru šeimos, tiek mes patys labai laukiame, kada vaikelis pasibels į šį pasaulį.“
– Kaip reagavote sužinojusi, kad laukiatės?
– Mes labai laukėme savo vestuvių, o po jų, sausį, vykome į medaus mėnesį. Vyrui buvau sakiusi, jog būtų labai gerai nepradėti vaikelio iki medaus mėnesio, kad dar būtų galima pasilepinti laiku dviese, išgerti vyno taurę.
Grįžę iš kelionės nusprendėme – pats metas pradėti planuoti vaikelį. Buvau nusiteikusi, kad visa tai gali užtrukti tris mėnesius, o gal ir metus, bet tikrai nesitikėjau, jog taip greitai viskas įvyks.
Sakiau vyrui, kad taip greit rezultatų gali ir nebūti. O jis iš karto suprato – vaikelis skuba pas mus. Rickas nujautė, kad laukiuosi, ir tai žinojo anksčiau, negu aš pati supratau, todėl labai džiaugėsi.
Kai kuriomis akimirkomis net atrodo, kad nėštumu jis džiaugiasi labiau nei aš. (Šypsosi.) Tiesa, apie nėštumą sužinojome likus vos porai dienų iki karantino paskelbimo Anglijoje.
Tai buvo labai įdomus laikas, nes ir labai džiaugiesi, ir nerimauji. Kol nežinojau, kad laukiuosi, dėl koronaviruso per daug nesijaudinau, nes esu sveika, turiu puikų imunitetą. Tačiau dėl nėštumo patekau į rizikos grupę.
– Kaip žinią apie nėštumą pranešėte artimiesiems?
– Draugams pradėjome sakyti nuo 12 savaitės, o šeimos nariams pranešėme truputį anksčiau. Kadangi gyvename Anglijoje ir buvome įkalinti karantino, su artimaisiais susiskambinome ir pranešėme, kad laukiamės kūdikio. Tiek mano mama, tiek vyro mama iš džiaugsmo susigraudino. Šeimai buvo labai netikėta.
Pats tas laikotarpis buvo be galo įdomus, nes visi kalbėjo, kad nebūtų tinkamas metas lauktis kūdikio, tačiau mūsų atveju jau buvo per vėlu.
– Nėštumas jau įpusėjo. Kaip jaučiatės?
– Iki šeštos savaitės jaučiausi pasakiškai – sveikai valgiau ir nieko nejaučiau. Tačiau vos prasidėjo 7 savaitė, ėmė labai pykinti. Tad sveikos mitybos taisykles, susiplanuotus valgymo planus, papildus – viską mečiau į šalį. Dažnai dirbu su nėštukėmis ir, kaip dabar juokauju, esu sunkiausia pacientė iš visų turėtų.
Smarkus pykinimas kankino beveik dešimt savaičių. Man praėjo noras valgyti visus mėgstamus patiekalus. Būdavo dienų, kai valgydavau tik ryžius su druska ar duoną, nes tik tai mano organizmas priimdavo.
– Ar karantinas labai apsunkino nėštumą?
– Sveikatos problemos gerokai pristabdė mano veiklą. Dėl pykinimo beveik 4 savaites negalėjau dirbti. Kad negaliu dirbti su savo klientais – labai liūdna.
Pats karantinas mums, kaip šeimai, išėjo į naudą. Vyras visą laiką buvo namuose ir manimi rūpinosi, gamino maistą. Būdavo dienų, kai fiziškai negalėdavau išlipti iš lovos. Man tai pirmas nėštumas, norėjosi būti drauge su vyru, kai buvo atliekama echoskopija, bet dėl pandemijos jo ten neįleido.
– Gal jau pavyko išsiaiškinti vaikelio lytį?
– Labai norėjome tai padaryti – 16-ą nėštumo savaitę buvo atliekama echoskopija, bet vaikelis buvo sukryžiavęs kojas, tad niekaip negalėjome pamatyti jo lyties. (Juokiasi.)
Dauguma mano, jog bus mergytė, ir aš kartais pajuokauju, kad tik merginos gali taip mamą kankinti. Mes labai norime, jog vaikelis gimtų ir augtų sveikas, kad ir kokia lytis būtų. Tikiu, kad tai jau būna nulemta.
– Ar jau svarstėte apie vardus?
– Kadangi savo gyvenimą siejame su Anglija, norisi, kad vardas gražiai skambėtų tiek angliškai, tiek lietuviškai. Kol kas su berniukų vardais lengviau nei su mergaičių. Turime porą variantų, pavyzdžiui, Gabrielius ar Noah (liet. Nojus). Su mergaičių vardais sunkiau, nes ieškome biblinio vardo.
– Ar jau rūpinotės kūdikio kraiteliu?
– Iki karantino labai mėgau apsipirkinėti internetu, tačiau jo metu, rodos, viskas pasikeitė. Tuomet užsimaniau pasivaikščioti po parduotuves, matyt, suveikė psichologija. (Juokiasi.)
Tačiau draugės man palengvino šį reikalą. Daugelis jų jau yra pagimdžiusios ir liepė man nieko nepirkti. Tiesą sakant, jau dabar mūsų namuose pamažu daugėja vaikiškų daiktų, drabužėlių, kuriuos suveža mano draugės.
Turiu išties pasakiškas drauges! Tačiau ir pati po truputį dairausi vaikiškų drabužėlių ir, kai jau sužinosime lytį, eisiu jų apžiūrėti.
– Gimdyti planuojate Lietuvoje ar Anglijoje?
– Jei turėčiau pasirinkimą, norėčiau gimdyti Lietuvoje. Tačiau iš logistinės pusės būtų be galo sudėtinga vien dėl to, kad nelabai man kas leistų skristi paskutinį nėštumo mėnesį, o palikti vyro tokiam ilgam laikui tikrai nenorėčiau. Gimdysiu Anglijoje. Žinoma, čia nėštukių priežiūra labai skiriasi nuo Lietuvos.
Šioje vietoje norėčiau komplimentus skirti lietuviams. Pirmiausia atėjusi į kliniką aš neturiu susitikimo su ginekologe. Jei nesi rizikos grupėje, čia susitinki su akušere ir kiekvieną kartą patenki vis kas kitą specialistą.
Nėra tokios priežiūros ir tokio tęstinumo, kad ateini pas tą patį specialistą, užmezgi su juo ryšį. Čia nežinai, kas bus tavo gydytojas gimdymo dieną.
Dėl to apmaudu. Iš draugių žinau, kad Lietuvoje viską labai aiškiai paaiškina, pasako, pataria, o Anglijoje padaro tyrimą, jį pakomentuoja ir nieko daugiau nepasakoja.
Visa laimė, kad pati žinau, ką reikia valgyti ir kokius vitaminus gerti. Drąsiai galiu pasakyti, kad su manimi apie tai čia niekas nekalbėjo.
– Per karantiną Lietuvoje moterys gimdė vienos ir kai kurios tuo piktinosi. Kokia situacija Anglijoje?
– Karantino metu nėščiųjų skyrius iškeltas į stadioną, kur laikomasi atstumų, vizitams sudarytos puikios sąlygos.
Nors pas mus per tyrimus vyrai lieka už ligoninės durų, dalyvauti gimdyme, mano žiniomis, jiems nebuvo uždrausta.
Žinoma, man būtų didžiulis stresas, jei vyras gimdymo metu negalėtų būti su manimi.
– Esate sveikos mitybos specialistė. Ar sau leidžiate valgyti viską, ar prisižiūrite?
– Buvau susikūrusi planą, ką valgysiu nėštumo metu. Tačiau visas mano planas sugriuvo akimirksniu, kai savo organizme negalėjau išlaikyti tam tikrų maistinių medžiagų. Nuo 14-os savaitės pradėjau jaustis geriau ir ėmiau į savo mitybą įtraukti vis daugiau nėštukėms reikalingų maistinių medžiagų.
Visada esu už balansą ir niekuomet nesakau, kad žmogus viską turi daryti idealiai.
