Renata nebuvo viena tų moterų, kuri polinkį į siuvimo amatą paveldėjo iš močiutės. Atvirkščiai – tai, kad beprotiškai nori siūti, ji pajuto tik pati tapusi mama.
Kitų mamų būrelyje ji pasidalijo savo svajone ir ji netrukus tapo realybe – viena mama dirbo mokytoja profesinėje mokykloje, tad nieko nelaukusi Renata atsidūrė būtent ten. Apie tolesnes karjeros galimybes pakuždėjo malonus atsitiktinumas.
Po baigiamųjų atsiskaitymų profesinėje mokykloje ji pastebėjo Vilniaus kolegijos aprangos studijų reklamą – čia moteris savo pirmuosius žingsnius pradėjo dėlioti dar po mokyklos baigimo, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad studijų po pirmųjų metų ji nebetęsė. Dabar ji baigia jau antrą kursą ir jaučiasi išties laiminga: „Niekada netikėjau, kad grįšiu į mokslus.“
– Kada kilo noras kurti drabužius?
– Tokį potraukį jaučiau nuo vaikystės. Buvau visai pamiršusi, kad siūdavau drabužėlius lėlėms, nors mano šeimoje nesiuvo nei mama, nei močiutė.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Ten, kur aš mokausi, gaunu daugybę užduočių. Pavyzdžiui, kurdama Mėnulio sukneles įkvėpimo ieškojau nemigoje. Apsistojau prie romantiškosios nemigos pusės – nemiga dėl meilės. Prieš akis atsivėrė naktis, mėnuliai, pradėjau mąstyti, kaip juos panaudoti.
– Ar naujajame jūsų šeimos būste – dviejų aukštų kotedže – atsirado vietos jūsų hobiui?
– Taip, turiu savo kambarį. Ten stovi pramoninė siuvamoji mašina, overlokas (mašina, padedanti nukirpti nereikalingą medžiagą, sujungti detales ir apmėtyti audinio kraštą. – Red.), manekenas.
Turiu viską, ko man šiuo metu reikia. Tiesa, nors šis kambarys visiškai priklauso man, dukrytė ten irgi įkelia koją. Tačiau ji – labai supratinga. Esu rami, kad nieko nepridarys.
– Kaip į jūsų pomėgį žiūri vyras Marius?
– Visuomet buvau meniškos prigimties žmogus. Pati savo vyrui esu padėjusi ne kartą. Pasirūpinau grupės „Čilinam“ (muzikos grupė, kurią sudaro Ramūnas Rudokas, Marius Jampolskis ir Stano. – Red.) narių apranga visų kompaktinių diskų viršeliams. Taip pat padėdavau rasti drabužių filmuojant grupės vaizdo klipus. Tai man visuomet patiko, bet tai nebuvo kūryba. Tačiau studijuodama pastebėjau, kad atsipalaiduoju ne tik kurdama, bet ir siūdama.
– Ar jau spėjote atrasti savo stilių?
– Taip, mano kuriami drabužiai pasižymi savotišku stiliumi. Jis – moteriškas, man patinka figūrą išryškinantys drabužiai. Panašiai rengiuosi ir pati. Apie konkrečią kryptį, kuria norėčiau eiti, dar svarstau. Kol dar mokausi, noriu išbandyti viską. Bet mane labiausiai traukia suknelės.
– Atlikote praktiką pas žinomą dizainerį Liutaurą Salasevičių, kurio stilius kiek primena legendinio ekstravagantiškojo britų mados kūrėjo Alexanderio McQueeno braižą.
– Man Liutauras labai patinka. Jo stilius, mintys. Jis vienas tų dizainerių, kurie ypač moka pabrėžti moteriškumą.
– Ar pati ateityje matote save kaip dizainerę?
– Norėčiau, kad tai peržengtų hobio ribas. Būtų smagu išbandyti save ir padirbti kam nors. Praktika pas Liutaurą man buvo tiesiog ideali. Įgyvendinti kieno nors kito sugalvotas idėjas taip pat labai smagu.
Manau, jog norėčiau šiek tiek ilgiau pabūti vidinėje darbo pusėje, o vėliau galbūt išbandyti ką nors savo. Man patinka tiek siūti, tiek kurti. Tik siuvant drabužius kam nors kitam šiek lengviau, nes reikia kiek mažiau galvoti. (Juokiasi.)
– Kaip manote, ar siuvėjo profesija šiais laikais nėra nuvertinama? Pripažinkime – daugelis mieliau įsigyja naują suknelę nei taiso senąją.
– Pasaulį yra užvaldžiusi greitoji mada, kuri be galo pigi. Greitosios mados drabužius siuvantys žmonės paprastai uždirba centus. Tarkime, nuvažiavę į Ameriką, Jungtinę Karalystę galime pastebėti, kad didžiulėje tinklinėje parduotuvėje drabužiai tikrai pigūs. Deja, palyginti su algomis Lietuvoje, tie drabužiai atrodo nebe tokie pigūs.
Tačiau pasaulis vis labiau pradeda atsižvelgti į lėtąją madą, ekologiją. Jeigu žmogus nori kokybiško drabužio, tikrai žinoti, kad jo rūbo nesiuvo vaikai, jis turi suvokti, kiek kainuoja geros medžiagos iš ekologiškų žaliavų, kiek iš tiesų kainuoja žmogaus darbas. Kai pradėjau studijuoti, daugiau domėtis, supratau, kad tos griūvančios Bangladešo gamyklos nėra geros darbo sąlygos.
Kai pati galiu įvertinti, kiek laiko užtrunka pasisiūti džinsus ir kiek kainuoja juos nusipirkti, pamatau, kad skirtumas didžiulis. Tiesa, už progines sukneles daugiau mokėti tikrai verta. Tai – ilgaamžis drabužis, kurio po vieno sezono tikrai neteks išmesti.
