Pandemija jos antraisiais namais tapusiai šaliai smogė itin skaudžiai – kada saulės lepinamas, tačiau koronaviruso sužeistas kraštas vėl bus toks kaip anksčiau, dar niekas nedrįsta prognozuoti.
Danguolės ir jos sutuoktinio Xavier namus nuo Barselonos skiria vos valanda kelio automobiliu. Į šį miestą pora leidžiasi kaskart, kai sugalvoja romantiškai praleisti vakarą viename pamėgtų restoranų, susitikti su draugais ar tiesiog ilgėliau pavakaroti. Deja, Barselona dabar lietuvių menininkės ir katalonų verslininko porai atrodo tolima kaip niekad. Karantinas ispanus įkalino namuose jau prieš kelis mėnesius.
– Ispanija tarsi dalyvauja makabriškose koronaviruso varžytuvėse pagal užsikrėtusiųjų (beveik ketvirtis milijono žmonių) ir mirusiųjų (beveik 30 tūkst.) skaičių. Kaip ispanų kova su naujuoju virusu atrodo tau, gyvenančiai šioje šalyje jau ilgą laiką?
– Pietų Europai koronavirusas, deja, buvo žiauriai negailestingas. Gal dėl jų perdėto lėtumo, visko atidėjimo rytdienai ar dėl to pietietiško gyvenimo būdo – didelio optimizmo, kad jei ne šiandien, tai kada nors problemos savaime išsispręs. Svarbu pasito, pasito, pasito despacito – kaip toje iki skausmo visiems pažįstamoje dainoje.
Ispanai jau trečias mėnuo tas dainas ir toliau dainuoja, tik kitaip – savo namų balkonuose. Dainuoja ir visi solidariai kiekvieną vakarą gydytojams ploja už jų drąsą ir begalinį pasiaukojimą.
Kai čia atvykau gyventi, labai stipriai pykau dėl to ispaniško mentaliteto: keisti įpročiai, amžinos siestos ir nesibaigiančios fiestos, valgymas iki paryčių ir apatiškas mąstymas.
Sakiau: ne, ne man, ne mano! O dabar po visų šitų nelauktų ir neprašytų koronaviruso įvykių labai didžiuojuosi visa ispanų tauta, kuriai teko toks didelis ir sunkus išbandymas.
– Pietiečiams susitaikyti su karantinu ypač sunku, juk už lango – saulė, šiluma, jūra. Sakoma, kad būtent drausmės stoka skaudžiai kirto Italijai. O kaip dėl ispanų? Ar jie pavyzdingai laikosi karantino?
– Niekada nebūčiau patikėjusi, kad 46 milijonai žmonių taip rimtai sugebės susivienyti, labai atsakingai įvertinti atsiradusią grėsmę ir be jokių išimčių vykdyti visus vyriausybės priimtus sprendimus bei nurodymus. Niekas nedejavo, neverkšleno, nesiskundė.
Tiesiog mirties baimė buvo tokia didelė, kad laikinas, nors ir gana ilgas, laikotarpis tarp keturių sienų be gaivaus oro gurkšnio kėlė tik mažą diskomfortą.
Taip, galvą ir dabar daug kam skauda, kūnai iš naujo pratinasi prie judesio, pratinasi neapkabinti artimo, nedalyti bučinių, taip reikšmingų ispanams. Didžiuojuosi ir neatlyginamu pareigūnų darbu. Kontrolė per patį piką buvo profesionali ir etiška.
Patruliavimas 24 valandas per parą, malūnsparniai, dronai, jūros policija. Tūkstantinės baudos pažeidėjams, pagalba pasiklydusiam ir net maži koncertai viltį praradusiems senjorams.
– Kaip Ispanijos valdžia tvarkosi su pandemija? Ar žmonės jaučia priimamų sprendimų rezultatus? Ar sulaukia paramos?
– Du milijonai žmonių laikinai neteko darbo. Jų prastovas kada nors apmokės valstybė. Kaip ir visur. Daug populiarių kavinių, barų ir restoranų nebus atidaryti ilgai. Kiti – niekada. Turbūt šią vasarą neteks pabūti ir prie jūros. Valdžia neranda sprendimo, kaip smėlyje pažymėti dviejų metrų zonas. Daug kas ilgai į savo vėžes negrįš. Viso to neprašėme, bet, matyt, prisiprašėme...
Gražiausias, ryškiausias metų laikas – pavasaris savo žavesiu džiaugėsi vienas. Nepastebėtos nužydėjo mimozos, magnolijos, kamelijos, rožinės akacijos užleido vietą pasipūtėliams oleandrams... To pavasario ir aš nemačiau. Neatsimenu, kada mano gyvenime iš baimės kojos drebėjo.
Nemeluosiu – ir aš bijojau. Bijojau išeiti į maisto prekių parduotuvę, bijojau sutikti žmogų, bijojau tiesiog kvėpuoti.
– Net ir galingiausias šalis akistatoje su COVID-19 ištiko būtiniausių priemonių stygius – medicininių kaukių, respiratorių, koronaviruso testų. Ar Ispanija patyrė tą patį?
– Pandemijos suirutė buvo dvi pirmas savaites. Nežinojome, kas iš tikrųjų vyksta, kas bus ir ko laukti. Bet turime visko: ir medicininių kaukių, ir respiratorių, ir testų, dezinfekcinio skysčio.
Tik tikros tiesos neturime. Matyt, ji slypi kažkur anapus, kas žino. Gal niekada dienos šviesos taip ir neišvys.
– Tavo nuotraukose – tarsi miręs miestas. Koks jausmas žengti tuščiomis gatvėmis, kurios dar visai neseniai buvo kupinos gyvasties?
– Išeiti pasivaikščioti jau galime. Niekada nemėgau didelių susibūrimų, daug žmonių vienoje vietoje mane visada erzino.
Tuščios gatvės, parkai, tuščias ir mano miestas. Švari tuštuma, smaragdinė žaluma, vaiduokliškas senamiestis man – rojus! Trumpam – gerai! Bet labai jau to triukšmo pasiilgau. Gyvos gyvasties! Labai!
– Ilgą laiką iš namų išeidavai tiktai būtiniausiais reikalais, tarkime, maisto. Kaip gyvenimas atrodo dabar?
– Išvykti už savo teritorijos ribų dar negalime. Bet jau greitai galėsime! Visas šventes šventėme namuose – dviese su vyru. Skyniau terasos gėles, dekoravau stalus, gaminau lietuviškus patiekalus, kepiau pyragus.
Skambinau sūnui, draugėms, pavydėjau kiemsargiui ir kaimyno šuniui. Buvome laisvi, bet ne laisvėje. Vertėjo! Ispanija atsigauna, sveiksta, pradeda šypsotis. Ir aš jai šypsausi dėkodama už drąsą, kantrybę, vieningumą.
– Iš šios situacijos daugelis ko nors pasimokė. Kokią pamoką gavai tu?
– Ar po pandemijos žmonija labai pasikeis? Nemanau. Visada viskas labai greitai pasimiršta. Įpročių ir mentaliteto per tris mėnesius pakeisti neįmanoma. Bet galima pradėti gyventi pagal galimybes, o ne pagal norus – sumažinti apetitą, kąsnių dydį ir sulėtinti tempą, labiau mylėti artimą, gerbti gamtą ir save patį.
Tokiame pasaulyje, kai jis bus įveikęs koronavirusą, aš ir norėčiau nubusti.
