Ką gali pasakyti visiškai nepažįstami žmonės vienas kitam, jei supranta, kad daugiau nebesusitiks? Jūs žinote atsakymą, todėl klausimai buvo drąsūs, atsakymai atviri, o aš iki šiol su žaviu pakeleiviu ginčijuosi mintyse. Galbūt taip stipriai su jo pasakytais žodžiais nesutinku, galbūt tokie skirtingi mes esame ir gal man taip nusibodo girdėti nušvitusių vegetarų, gelbėjančių planetą nuo plastiko ir žinančių tikro tikėjimo kelią, kalbas.
Manau, jog pirkdami pesticidinę salotą, bet mūvėdami odinius batus jie negali niekam padėti, o štai arogantiškas milijonierius, kertantis kraujinius kepsnius, laisvai gali pakeisti pasaulį vien iš tuštybės ar noro įeiti į istorijos puslapius, nes kai toks žmogus perveda savo milijonus vakcinai gaminti ar jūros dugnui valyti – visada turime rezultatą, kuris nėra filosofinis, vidinis ar teorinis.
Kodėl nušvitusiems pinigai yra blogis? Čia pratęsiu žavaus pakeleivio mintis, kurias spėjau įsiminti mūsų ekskursijos metu, bet pirma trumpai jį pristatysiu. Jis – žavus trisdešimtmetis, praeityje sėkmingai dirbęs programuotojas, dabar – su žmona išsiskyręs klajotojas, savęs ieškotojas, kuris atvykęs į vienuolyną derina sielos stygas. Simpatiškas ir šiltų akių vyras mėsos nevalgo, o apie miestą kalba lyg apie didžiulį blogį, kuris užgožia taurius jausmus nepasotinamu vartojimu ir psichiką erzinančiais „dedlainais“, o jie TIKROMS sieloms nereikalingi.
Deja, net pristatyme jo atžvilgiu negaliu išjungti ironijos, nors žmogus, kurį aprašau, paliko šiltą ir gerą įspūdį. Mes tiesiog supratome, kad esame labai skirtingi. Man buvo malonu, kad mūsų gidas nebandė piršti savo nuomonės. Vis dėlto pasiekus kalno viršūnę ir priėjus istorinį akmenį manyje sprogo vidinis vulkanas.
Naktis, miškas, žvaigždės ir vėjas, nardantis tarp medžių šakų. Stovėjome prie istorinio akmens, kuriame šimtmečius ruseno vaidilučių saugoma ugnis. Dabar jame susidaręs lietaus dubuo, o jo dugne žibėjo žmonių paliktos monetos. Mūsų gidas puolė jų krapštyti lauk, nes, jo nuomone, tai didžiulė nepagarba tokiam iškiliam simboliui. Teko jį sustabdyti argumentu, jog žmonės, dėdami monetas, sugalvojo norus, nuoširdžiai tikėjo, kad prašydami jie turi susimokėti, nes gyvenime nieko nebūna už dyką, ir kad nenorėčiau, jog kažkoks nušvitęs žmogus spręstų, palikti ar išmesti mano monetas. Svetimų norų ekstradicija buvo sustabdyta.
Vėliau, kai visi užsimiršome, gidas papasakojo, jog vasarą čia lankėsi su mergina ir bičiuliu. Naktį po tuo pačiu žvaigždėtu dangumi jie šėlo aplink aukurą ir net buvo sumerkę kojas į tą akmens dubenį.
Tada nieko nepasakiau, bet parvykusi į Vilnių sėdėjau ir galvojau: kaip šį vyrą galėjo suerzinti turistų monetos, bet nuosavų purvinų kojų kišimas į amžinos ugnies vietą jam atrodė labai prasmingas ir dvasinis veiksmas.
Mūsų atrodymai apie tikrą dvasingumą dažnai yra labai subjektyvūs, todėl vargu ar yra tas išrinktasis, kuris gali spręsti, kas teisinga, o kas ne.
Manyje visuomet verda daugybė klausimų, kuriuos užduodu sau ir noriu pateikti jums pamąstymui. Kodėl apie pinigus dvasiniame kontekste dažnai kalbama kaip apie velnio gundymus? Gal sėdėjimas metų metais ant sofos taip pat yra raguoto kipšo sumanymas? Gal toks mąstymas kalba apie siaurą gyvenimo supratimą: baltas – geras, juodas – blogas.
Jeigu esi dvasiškai nušvitęs ar bandai įsižiebti kaip Betliejaus žvaigždė, pabandyk atsisakęs visų „supuvusio“ pasaulio gerovių ką nors pakeisti savo minties galia ar mylinčia širdimi. Nueik į parduotuvę ir sumokėk gerumu – tau iškart duos visus produktus, galėsi pamaitinti benamius. Gali paaiškėti, jog to tavo gerumo, kuris iš tikrųjų yra blogis, niekam nereikia, čia nėra jokios naudos – tai neapmoka sąskaitų, nesušildo namų, neišverda vakarienės.
Dažnai prisimenu vieno vyruko vaizdo siužetą, kurį jis įkėlė į socialinius tinklus, kai pradėjo lankyti kursus pas žinomą sėkmės ir mitybos mokytoją. Vyrukas pylė brangų alkoholį į kriauklę ir komentavo, kad dabar gyvens švarų gyvenimą, o blogio jis atsisako, nes tapo stiprus.
O aš galvoju – gal jis tapo kvailas? Kažkokio dalyko radikalus atsisakymas man primena nesugebėjimą derinti, balansuoti, lavinti saiko jausmo. Man tai primena mąstymą, kai tiki, kad peiliu galima tik nudurti žmogų, nors jis puikiai supjausto daržoves salotoms.
Taip, jis aštrus, taip, jis gali būti pavojingas – viskas priklauso nuo to, kaip moki savo peiliu naudotis. Yra toks posakis: nėra nieko baisiau nei fanatiškas žmogus – toks ir be peilio gali ne tik save, bet ir aplinkinius supjaustyti...
