Džiaugtis pavasariu lauke tikrai nėra uždrausta, bet tai nereiškia, kad galima bėgti į miestų parkus, ežerų pakrantes, populiarius pažintinius takus ar kitas visuomenės pamėgtas vietas.
Tad kur traukti norint pasimėgauti grynu oru? Kaip išlaikyti saugumą būnant gamtoje karantino metu ir kokius nuošalesnius objektus rinktis?
Jūsų dėmesiui – maršrutai, kviečiantys pažinti savo gimtąjį kraštą ir pamatyti dar neregėtas Lietuvos vietas.
Nors po Lietuvą keliauju jau daug metų, šiuo karantino laikotarpiu dar labiau pradėjau vertinti savo žinias, kurios leidžia atrasti nuošalių vietų ir ramiai pabūti gamtoje nebijant sutikti gausybės žmonių.
Dažnai manęs klausia: „Kaip tu sugalvoji, kur važiuoti?“ Atsakymas labai paprastas – įsijungiu žemėlapį, pasirenku kryptį ir ieškau!
Dauguma žmonių tokiu atveju pasirinktų gerai žinomą ir atpažįstamą vietovę, o aš stengiuosi panaudoti sukauptas istorines žinias ir už kiekvieno mažesnio miestelio pavadinimo atrandu tikrų tikriausius lobynus.
Taip ir atsiranda kelionės maršrutas. Tad tiek per karantiną, tiek jam pasibaigus rekomenduoju nebijoti naujų atradimų, neaplankytų miestų ir miestelių bei netikėtų gamtos ar istorinių objektų.
Pirmiausia šiuo laikotarpiu rekomenduoju pamiršti pamėgtas vietas mieste, vengti parkų ir populiarių pažintinių takų.
Tokiose vietose pernelyg didelė grėsmė pasigauti ar perduoti virusą, o ir nusižengtume draudimui būriuotis.
Taip pat nė negalvokite vykti su draugais ar giminaičiais.
Į lauką galima eiti dviese arba su tos pačios šeimos nariais. Lauke būtina dėvėti apsauginę veido kaukę ir turėti dezinfekcinio rankų skysčio.
Žinoma, jei miške esate visiškai vienas ir aplink nėra nė gyvos dvasios, kaukė nebūtina, bet jei matote bent vieną žmogų netoliese, ji – būtina. Taip pat derėtų išlaikyti atstumą tarp žmonių.
Dar vienas patarimas – nepirkite kavos, vandens ar kitų prekių degalinėse, geriau įsipilkite į daugkartinį termosą ar puodelį šviežios naminės kavos ar vandens, taip ne tik bus saugiau, bet ir gamtą patausosite.
Šiuo laikotarpiu reikėtų pasisaugoti ir erkių, tad geriau apsirengti šviesiai arba labai gerai patikrinti drabužius ir kūną grįžus namo.
Kai jau iš anksto pasirūpinate saugumu, galima planuoti ir rinktis maršrutą. Jei vykstate savaitgalį, labai rekomenduoju vykti kuo anksčiau ryte, tuomet išvengsite tikimybės sutikti daug žmonių.
Jei turite galimybę į gamtą važiuoti darbo dieną, rekomenduočiau taip ir padaryti, nes žmonių visur daug mažiau. Kita rekomendacija renkantis maršrutą – nebijoti nuvažiuoti daugiau kilometrų už miesto ir pasirinkti tokią vietą, į kurią ne karantino metu galbūt net nevažiuotumėte.
Kadangi gyvenu Vilniuje, šiuo metu vykstu į tas vietas, kurios nėra labai nutolusios nuo sostinės.
Vienas didžiausių mano atradimų karantino metu – aplankytas Dieveniškių istorinis regioninis parkas.
Dieveniškės, geriau žinomos kaip „Stalino pypkė“, – nedidelis Lietuvos iškyšulys, įsiterpęs į Baltarusijos teritoriją.
Šią vietą svajojau aplankyti jau seniai, bet vis neradau laiko. Ir tikrai nepasigailėjau, šiuo metu tai geriausia vieta pabūti gamtoje, nes vietinių gyventojų labai nedaug, o turistų sutikti beveik nėra galimybių.
Šioje nedidelėje teritorijoje galite leistis įspūdingu Gaujos upelio pažintiniu taku, išvysti Norviliškių pilį, užlipti į Bečionių piliakalnį ar aplankyti Dieveniškių bažnytėlę, kurioje meldėsi net pati Barbora Radvilaitė.
Cirkliškio pažintinis takas netoli Švenčionių taip pat patenka į mano karantino atradimų sąrašą. Leidęsi į kelių kilometrų žygį pamatysite klasicistinį Cirkliškio dvarą, kurio biblioteka XIX a. pradžioje naudojosi net pats Joachimas Lelevelis, galėsite užlipti į Cirkliškio piliakalnį, aplankyti Labanoro mūšio partizanų palaidojimo vietą.
Kiek netikėtas maršrutas per karantiną, leisiantis pramankštinti užsisėdėjusį kūną, – užlipti į vienas netoli kito esančius 5 apžvalgos bokštus – Senadvario (Švenčionių), Didžiasalio, Lygumų, Ignalinos ir Šiliniškių.
Jei negalite skirti pusdienio pasivaikščiojimui lauke, galite rinktis kiek artimesnius objektus, esančius netoli Vilniaus.
Vienas tokių – Merkinės dvaras (Paulavos respublika) – vos keliasdešimt kilometrų Šalčininkų rajono link, šalia Merkio.
Šioje vietoje dvaro jau neišvysite, tačiau galėsite pajusti tikrų tikriausią XVIII amžiaus dvasią.
Įdomiausias dalykas apie šią vietovę yra tas, kad XVIII a. 26 metus čia gyvavo atskira valstybė, kurią įkūrė Povilas Ksaveras Bžostovskis.
Jei jau nuspręsite čia vykti, siūlau trumpam stabtelėti vėlyvojo klasicizmo architektūros Jašiūnų rūmuose. Į vidų nepakliūsite, bet galėsite pasigrožėti įspūdingu rūmų parku.
Neretai vienos įspūdingiausių vietų būna visai šalia mūsų, o mes važiuojame į tolimiausius taškus ieškodami stebuklų. Viena tokių vietų – Medininkai.
XIV a. statyta gardinio tipo pilis net ir iš išorės atrodo labai įspūdingai. O visai netoliese galima aplankyti ir aukščiausią Lietuvos vietą, kurią, tikiuosi, pamenate iš geografijos pamokų, – tai Aukštojo kalnas. Nors tai aukščiausia vieta šalyje, nustebsite to nepajutę.
Neries regioninio parko objektai daugumai tautiečių gerai pažįstami. Tai Kernavė, Karmazinų, Dūkštos pažintiniai takai ir kiti populiarūs objektai, net ir šiuo metu traukiantys mases.
Tačiau Neries regioniniame parke tiek daug lankomų vietų, kad tikrai galima atrasti ne tokių populiarių ir visiems žinomų maršrutų, pavyzdžiui, Velniakampio ežero orientacinę trasą arba Šilėnų pažintinį taką.
Ypač jei šias vietas aplankysite anksti ryte. Aš su šeima Šilėnų pažintinį taką lankiau pirmadienio rytą, tad nesutikau nė vieno žmogaus.
Jei nenorite niekur kojos kelti iš miesto, tačiau gamtoje pabūti vis tiek reikia, siūlau tris ne itin populiarias vietas pačiame miesto centre. Viena tokių – Turniškių pažintinis takas, gamtinė trasa pažymėta ženklais ir nuorodomis.
Šioje trasoje stūkso ir Verkių parkas, tačiau rekomenduočiau jį aplenkti ir traukti tiesiai į mišką, prie kurio privažiuosite vykdami nuo Verkių parko Žirmūnų link arba atvirkščiai.
Rokantiškių piliavietė – piliakalnis netoli Naujosios Vilnios. Šalia esanti Pūčkorių atodanga puikiai pažįstama visiems miesto gyventojams, o šį puikiai sutvarkytą piliakalnį dažnas aplenkia nė nesustodamas.
Paskutinė mano rekomenduojama vieta – Pavilnių regiono regykla, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama ir galima pasivaikščioti puikiai įrengtais sutvarkytais takeliais.
Mano išvardytos vietos yra nedidelė dalelytė to, ką galima aplankyti, pamatyti, atrasti ar patirti mūsų gražioje Lietuvoje. Noriu tikėti, kad karantino laikotarpio paskatinti mes ne tik atrasime džiaugsmą paprastuose dalykuose, bet ir išmoksime vertinti ir atrasti tai, ką turime visai šalia.
O turime tikrai labai daug! Tad nepamirškite, kad būti gamtoje galima, tačiau turite laikytis visų saugumo rekomendacijų, nesibūriuoti ir rinktis kuo atokesnes vietas, kuriose nesutiksite žmonių.
