Grafas Juozapas Tiškevičius rekonstravo dvarą ir pristatė orandžeriją.
Tai buvo vieta, skirta pasigrožėti brangiausiais augalais iš viso pasaulio – vėduoklinėmis palmėmis, bananmedžiais, kaktusais, apelsinmedžiais, laurais, citrinmedžiais.
Būtent čia, vienoje didžiausių to meto Europos oranžerijų, tik patys turtingiausieji galėjo sau leisti džiaugtis ištisus metus trunkančia vasara.
Be to, tuo pat metu suklestėjo moterų teisės Lietuvoje, jos pagaliau galėjo užimti reikšmingą padėtį visuomenėje, o kai kurie vyrai netgi ėmė baimintis itin stiprių ir emancipuotų moterų sakydami „kas duoda moteriai laisvę, tas pats jos netenka“.
Būtent todėl šis uždaras rojus tapo puikia vieta naujosios kolekcijos fotosesijai, ideologiškai atspindėdama to meto ir šių dienų, laisvos ir stiprios, nepažabojamos moters įvaizdį bei kalbanti apie senovės laikus menančią egzotišką prabangą ir unikalumą.
Oranžerijoje augantys reti augalai padėjo išryškinti spalvinius tonus, atskleisti drabužių subtilumą ir lengvumą.
Dizainerė derino įvairius žalios atspalvius – miško, malachito žalią, chaki, nuo ryškaus iki pastelinio turkio, išblukusią pastelinę mėtą, dangaus žydrą, ryškią ir išblukusią fuksiją, juodą ir baltą.
Tačiau šį kartą čia vyrauja du itin ryškūs kontrastai: tai romantišką lengvumą atspindintys audiniai ir jų laisvą kritimą pažabojantys, griežti kirpimai bei aštrūs siluetai.
Tai pat dėmesį kausto neįprastos faktūros, išbaigtumas ir vienspalviai sprendimai.
Daug eksperimentuojama su drabužių proporcijomis, suteikiant jiems dar daugiau konceptualumo ir laužant nusistovėjusias normas.
R.Piekautaitės kolekcijoje akį traukia ir masyvūs aksesuarai – diržai bei rankinės.
Jie tik dar labiau akcentuoja įvaizdį moters, kuri turi savo nuomonę ir puikiai žino, ką nori pasakyti.
