LNK laidoje „Valanda su Rūta“ L.Kybartienė pasakojo, jog savo knygoje aprašė tai, kas jai buvo sunku, skaudu bei atskleidė, kaip visa tai pavyko įveikti. Moteris įvardijo, kaip atrodė prieš 29-erius metus išgyventa klinikinė mirtis.
„Aš turėjau nedidelę klinikinę mirtį, skridau tuo mirties tuneliu. Tas tunelis buvo ne mirties, jis buvo nuostabus, spalvingas ir buvo nudėtas koralais, kurie auga jūrose. Tie koralai buvo spalvingi, o spalvos buvo – žalsvos, geltonos, žydros, rožinės. Man tos koralinės sienos šypsojosi.
Būdama tame klinikinės mirties skridime aš sugebėjau paklausti, ar aš galiu žmonėms papasakoti tai, ką aš mačiau. Ir tos sienos šypsojosi ir sakė taip, tau galima. Norėjau ten likti, tačiau išgirdau, kad ne dabar, kad man dar ne laikas“, – dabar jau su šypsena LNK laidoje „Valanda su Rūta“ pasakojo L.Kybartienė.
Šis įvykis, pasak diktorės, ją stipriai pakeitė.
„Po to aš pradėjau skaityti Vydūną, pradėjau gilintis į žmogaus vidų, psichoanalizę, psichologiją – į ką tik nori. Net į tai, ką aš valgau. Aš pasikeičiau labai stipriai“, – pasakojo ji.
L.Kybartienė knygoje pasakoja apie alkoholizmu sergantį vyrą, finansinį nestabilumą, silpnumo akimirkas bei baimes. Laidos vedėjai pasiteiravus, ar visos šios istorijos gali padėti kitoms moterims, diktorė atsakė:
„Aš manau, kad nėra žemėje moters, kuri nepajustų baimės ir nebūtų savo gyvenime patyrusi sunkių laikotarpių. Aš rašiau apie tai, kad tuo metu, kai man buvo labai blogai, aš nenorėjau gyventi, nemačiau tunelio gale jokios šviesos. Atėjo kažkoks supratimas, mintys ir radosi džiaugsmas. Aš melsdavausi ir dėkodavau Dievui už šitą kančią.
Tik per ją aš supratau, kas yra džiaugsmas. Tai, kokios mintys, sprendimai ar pajautimai ateina, tą aš ir surašiau savo knygoje. Tik per tai aš nepraradau savęs, aš dirbau, džiaugiausi savo darbu ir nei vienas žiūrovas ir nei vienas žmogus nežinojo, kas vyksta. O dabar tiesiog visa tai aparašiau“, – pasakojo L.Kybartienė.
Diktorė pasakojo, jog seniau apie tai kalbėti buvo tabu dėl susiklosčiusių aplinkybių – darbo televizijoje.
„Jeigu aš būčiau dirbusi kur nors kasoje gal ir nebūčiau tokia įdomi, bet aš buvau Tarybų Lietuvos Respublikos veidas, viena iš veidų.
Aš turėjau būti tobula ir išmokti paslėpti savo skausmą, nesėkmes, šeimos griūtį ir visas problemas tam, kad kadre spindėčiau, būčiau graži, laiminga ir pavyzdys visiems. Ir aš turėjau tą daryti, man tai nebuvo lengva, bet kažkaip atradau savyje jėgų“.
L.Kybartienė kentė ir pogimdyvinę depresiją. Neturėdama nei aplinkinių, nei šeimos palaikymo moteris sunkumus įveikti privalėjo viena.
„Buvo taip neįtikėtina, nes galvojau, kad jau aš tai tikrai nesusirgsiu jokia depresija ir man tokie dalykai nepriimtini, aš su viskuo sugebu susitvarkyti. Nieko panašaus. Ateina tokie dalykai, kai tu supranti, arba tiesiog nenori suprasti, kad negali susitvarkyti su tuo, kas yra. Tu esi didelė, stora, nelaiminga. Tuo metu, ačiū Dievui, aš vienerius metus nedirbau televizijoje ir po gimdymo aš svėriau 96 kilogramus.
Aš negalėjau tuo patikėti ir to suvokti. Ir kai supratau, kad aš į nei vieną savo suknelę neįlendu, o tik į mamos chalatus, kuri buvo daug stambesnis žmogus, man tada atėjo nusivylimas. Aš palaikymo neturėjau nei iš savo šeimos: vaikai buvo dar maži, o iš vyro palaikymo nebuvo.
Buvo toks laikotarpis, kai atrodo velniop visą šeimą, vaikus, jų auginimą – man gyvenimo nebereikia, aš pavargau. Tai yra baisu. Aš esu geras žmogus, gera moteris, galvodavau, už ką man taip. Man kilo begalinis pyktis. Iš pradžių kaltinau vyrą, po to save ir po to ėmiau džiaugtis, nes supratau, kad niekas čia nekaltas. Man duotas išbandymas tam, kad aš iš savęs ištraukčiau savo potencialą“, – su šypsena dėstė L.Kybartienė.
