„Kai kilo idėja filmuoti „Dydžio evoliuciją“ užsienyje, mes džiaugėmės galimybe kurti projektą ten, kur šilta, egzotika, gražūs vaizdai. Juk buvo gruodžio pradžia, Lietuvoje šalta ir niūru.
Prieš vykdami daug ruošėmės, derinome filmavimo vietas, leidimus. Žinojome, kad dėl kultūrinių, religinių skirtumų ir galiojančios tvarkos galime susidurti su tam tikrais sunkumais, todėl stengėmės numatyti ir suplanuoti kiekvieną detalę. Bet, aišku, susidūrėme su tuo, ko numatyti tiesiog negalėjome“, – prisipažino Laura.
Anot jos, egiptiečiai laikosi tam tikros „hierarchijos“, kurią lietuviai ne iš karto suprato, dėl to kilo nemažai netikėtų situacijų.
„Atvykome į dykumą filmuoti epizodo, kur merginos turėjo bėgti smėliu link vandens buteliuko. Karštis buvo nenusakomas.
Per kelias valandas pabaigėme filmuoti, visi perkaitę, jau alkani, o autobusas, pasirodo, įstrigo smėlyje. Vairuotojas vaikšto aplink autobusą, spardo ratus ir rėkauja į mobilųjį telefoną. Mums paaiškina, kad kviečia pagalbą. Įsivaizduojame, kad atvažiuos gelbėjimo tarnyba, bet atbėga du paaugliai su lentomis rankose.
Viskas baigiasi tuo, kad mūsų kūrybinės grupės vyrai išstumia tą autobusą, o vairuotojas stovi nuošalyje, nes jo darbas yra vairuoti autobusą, o ne jį stumdyti“, – kuriozinę istoriją prisiminė ambicingo TV šou komisijos narė.
Nors iš anksto buvo suderinę visus leidimus filmuoti, projekto rengėjai kasdien sulaukdavo kokių nors pokyčių.
Pavyzdžiui, atvažiavus filmuoti į laivą dėl uoste tuo metu vykusios patikros naudoti garso ir vaizdo įrangos nebuvo leista.
Bet derybose su Egipto pareigūnais pagelbėjo šaltas protas ir apsukrumas.
„Tąkart mes sugudravome, paleidome į priekį merginas – visos tokios gražios, raudonai padažytomis lūpomis, tad apsauga į jas užsižiūrėjo, o mes kuprinėse prasinešėme tai, ko reikėjo, – juokėsi L.Paukštė ir pridūrė, kad esant padėčiai be išeities neretai gelbėjo ir vietinių palankumas atvykėliams iš Lietuvos. – Tam, kad bus karšta, kad filmuosime daugiau nei po dvylika valandų per parą, o kūrybinei grupei kartu gyvenant ir dirbant iškils įvairiausių nesutarimų, mes buvome pasiruošę.
Bet kad kiekvieną dieną iš naujo teks keisti planus, laidų scenarijus, užduotis, kurioms tiek daug ruošėmės, ir rasti bendrą kalbą su vietiniais, kurie niekur niekada neskuba, – tai buvo didžiausias iššūkis.
Neslėpsiu, aš ir verkiau, ir rėkiau, ir ilgas valandas sėdėdavau susitikimuose sakydama, kad niekur nuo sofos nesikelsiu, kol nesusitarsime, – visko buvo, bet galiausiai po vissų stresų viskas pavyko.“
