Prieš dvejus metus Brockas ir Martyna savo bičiuliams iškėlė prabangias vestuves saulėtojoje Italijoje, Amalfio pakrantėje. Lietuvaitė niekuomet neplanavo, kad jos būsimas sutuoktinis turi būti tautietis. Ilgą laiką gyvenant už Lietuvos ribų Martynai lengviau mintys ir kalba dėliojosi angliškai, todėl natūralu, kad jų meilei jokių ribų nebuvo.
„Manau, kad esame linksma ir mylinti šeima. Nevengiame vienas iš kito pasijuokti, mums nėra ko liūdėti. Kai vyras yra tavo geriausias draugas, tai ir tas gyvenimas visada su nuotaika. Aišku, būna, kad pasipykstame, bet labai greitai susitaikome“, – šypsojosi moteris.
Neseniai pora su didžiuliu džiaugsmu pranešė, kad juodu laukia atskrendančių gandrų. O vėliau išdavė, kad jiems gims berniukas. Tuomet, kaip pati Martyna sako, juos buvo užvaldęs didžiulis džiaugsmas.
„Norėjome, kad praėjus porai metų po vestuvių susilauktume vaikelio. Tad planas išsipildė. Sužinojusi šį faktą aš į jį reagavau su ašaromis, o vyras ramiau, bet laimės buvo daug. Jis jau tuomet sakė nujautęs, jog aš laukiuosi“, – šypsojosi M.Motum.
Martyna užsimezgusią gyvybę po širdimi nešioja jau septynis mėnesius. Ji nebuvo iš tų moterų, kurios patiria nėštukėms būdingą pykinimą ar kitokių varginančių pojūčių.
„Iš pradžių jaučiausi šiek tiek pavargusi, norėjau miego, bet tikrai negaliu verkšlenti, kad buvo blogai. Žinojau, kad nereikia laukti, kol būsiu alkana, – juk tuomet ir ateidavo silpnumo pojūtis.
Po ranka visada turėdavau kokių nors sveikų užkandžių, vaisių, riešutų“, – pasakojo moteris.
Šis etapas ją privertė įdėmiai pažvelgti į savo mitybą. Kaip sako Martyna, ji kaip niekad tapo išranki maistui. Ir dabar ji gali tvirtai pasakyti – ko negali valgyti, to labai norisi.
„Visada valgiau nemažai. Nėštumo pradžioje apetitas buvo įprastas, tik būdavo sunkiau sugalvoti, ko norėčiau. O dabar matau, kad prarandu saiką. Vienu metu noriu ir ledų, ir vaisių, ir sumuštinio. Savęs nebandau stabdyti, žinau, kad jei pavalgysiu dabar, rytoj jau ledų porcijos atsisakysiu. Bandau išlaikyti šiokią tokią pusiausvyrą. Atsisakiau maisto, kuris netinka nėščiosioms, – žalios žuvies, neapdorotų produktų. Bet sušių labai noriu, tad susitariau su vyru, kad kai tik vaikelis gims, tai bus mano pirmasis patiekalas“, – juokėsi ji.
Martyna yra aktyvi moteris, tad nėštumas jos gyvenimo tempo nepalėtino. Ji neatsisakė svarbiausio dalyko – judėjimo.
„Pastaruosius tris mėnesius jaučiuosi puikiai, sportuoju kur kas daugiau nei per pirmus tris. Jaučiuosi taip, tarsi nebūčiau nėščia. Tik, žinoma, augantis pilvas tai išduoda“, – juokėsi Martyna. Ji įsitikinusi, kad aktyvumas yra būtinas, o sportas nėštumo metu yra ypač svarbus, tik nepakankamai pabrėžiamas, kartais ir nesuprantamas.
„Aišku, yra išimčių – labai sunkių ir rizikingų nėštumų. Bet jeigu jautiesi puikiai, turi judėti. Pirmiausia svarbu, kad raumenys būtų stiprūs ir padėtų išlaikyti tą augantį svorį, vaikelį. Taip pat kad nepatirtumėte nugaros skausmų. Sportuoti reikia ir dėl savęs pačios. Prieš eidama į salę vis pagaunu save galvojančią, kad gal norėčiau pailsėti, vis dėlto iš treniruotės išeinu apimta puikios nuotaikos“, – sakė ji.
Į sporto salę moteris žingsniuoja tris kartus per savaitę. Taip pat per dieną nueina apie 10 tūkstančių žingsnių.
„Bijoti sporto nėštumo metu – didelis mitas. Man gaila, kad taip yra, bet jei moterys bijo sportuoti vienos, tuomet gali pasisamdyti trenerį, kuris patars, parodys ir tikrai suprasite, kad nėra ko bijoti“, – įsitikinusi ji.
Apie sporto svarbą Martyna kalba ne tik iš savo patirties. Kai ji gyveno Stambule, baigė asmeninio trenerio kursus.
„Tai nebūtinai turi būti treniruotės su svarmenimis, kuriuos aš labai mėgstu. Galima rinktis jogą namuose, paprastesnius pratimus. Galų gale ilgus pasivaikščiojimus – viskas, kas tik laikytų toliau nuo sofos ar kėdės.
Aš pati visada sportuodavau su svarmenimis, todėl juos vis dar kilnoju. Žinoma, šiuo metu jie yra šiek tiek mažesni, viską darau atsargiau ir lėčiau nei įprastai“, – patarimais dalijosi Martyna.
Iki susitikimo su vaikeliu Martynai liko dar trys mėnesiai. Nors priaugtų kilogramų ji neskaičiuoja, išdavė, kad spėjo priaugti aštuonis.
„Sportuoju tikrai ne dėl to, kad palaikyčiau kūno formas ar priaugčiau kuo mažiau kilogramų. Sportuoju, nes man patinka. Šiuo laikotarpiu ypač stebiuosi ir gėriuosi moters kūnu – kokius jis stebuklus daro“, – šypsojosi ji.
Moteris nevengia savo sporto rezultatais arba salės vaizdu pasidalyti instagrame. Ji išduoda, kad atsiranda ir tokių, kurie nesupranta tokio jos pasirinkimo.
„Instagramą naudoju kaip savo dienoraštį. Dauguma komentarų būna geri, tačiau kita pusė – pamokantys. Prie jų prisideda ir mano močiutė, kuri turi instagramo paskyrą, tad pamatė mano treniruotę su pritūpimais. Jai buvo šokas – iškart paskambino mamai, vėliau ir man, mokė, kad niekada taip nesportuočiau. Suprantu jos rūpinimąsi, nes jos laikais moterys tikrai to nedarydavo. Tačiau manau, kad man būtų didesnis šokas, jei visai to atsisakyčiau“, – šypsojosi Martyna.
