Šiemet vasario 19-ąją sukako pirmosios K.Lagerfeldo mirties metinės. Ta proga žurnalistai pakalbino B.Giabiconi.
– Buvote artimų draugų būrio, kuriuos aplink save subūrė K.Lagerfeldas, narys.
– Tai tiesa. Artimų giminių nebeturėjęs Karlas sukūrė savo šeimą. Dėl to pasirinko žmones, kuriuos norėjo matyti šalia savęs ir aplink save. Karlas man sakė, jog nenori, kad po jo mirties dirbtume kam nors kitam. Tokia buvo jo valia.
– Kaip apibūdintumėte bendradarbiavimą su juo?
– Karlui patiko išskirtinumas, jis norėjo, kad priklausytum tik jam. Kartkartėmis mane apimdavo jausmas, kad Karlas buvo tarsi vampyras, kuris nuolat ieškojo šviežio kraujo.
Kai pradėjau su juo dirbti, man tebuvo 18 metų. Kai paprašydavau šiek tiek laisvalaikio, greit pastebėdavau, kad mano prašymas jį nuvylė ir jam buvo nepriimtinas.
Bet po ketverių penkerių intensyvaus darbo metų atėjo metas, kai nebegalėjau. Tai buvo pernelyg intensyvu.
– Bet likote artimi draugai. Ar buvo žmogus, kurį Karlas tikrai mylėjo?
– Jis pasakojo apie Jacques’ą de Bascher. Jis buvo svarbiausias K.Lagerfeldo gyvenimo žmogus. Kai jis 1989 m. rugsėjį mirė, Karlas užsisklendė savyje. Anuomet nenorėjo nieko matyti, tik būti vienas, retai išeidavo iš namų ir beveik nesirodė viešumoje.
– Ar tiesa, kad K.Lagerfeldo katė Choupette iš tikrųjų priklausė jums?
– Choupette gavau dovanų 2011 m. spalį per savo gimtadienį. Po pusantro mėnesio ketinau vykti į pietus ir ten atšvęsti Kalėdas su savo šeima. Karlo paklausiau, ar jis negalėtų priglausti Choupette. Pradžioje atsisakė, nes nežinojęs, kaip reikia pasirūpinti kate, tai esą komplikuotas prašymas.
Galiausiai sutiko. Nuvykęs į pietus pirmąsias dvi dienas skambinau Karlui, teiravausi, ar viskas gerai. Jis atsakydavo, kad viskas gerai, jokių problemų.
Po trečios dienos iš Karlo nebesulaukiau skambučio, jokios Choupette nuotraukos, žinutės apie ją. Iki tol, kol negrįžau į Paryžių.
Per tą laiką Karlas stipriai prisirišo prie katės. Jis buvo apimtas pakilių jausmų, džiugesio. Kai pas jį užsukau pasiimti Choupette, Karlas man pasakė: „Nejau tu taip pasielgsi, nejau ją atimsi iš manęs?“
Beveik savaitę nesikalbėjome. Paskui pasiėmiau Choupette, nuvažiavau pas Karlą ir įteikiau ją kaip dovaną.
– Choupette jis paliko savo milijoninį turtą kaip palikimą.
– Na, taip, nupirko jai salą. Juokiuosi... Jei rimtai, Choupette dabar laimingai gyvena su ponia, kurią jai surado Karlas. Beje, katė negavo jokio palikimo, nes tiek Prancūzijoje, tiek kur kitur gyvūnas negali paveldėti turto.
Karlas mielai pasakojo apie palikimą Choupette. Tai – tik mitas apie K.Lagerfeldą, jam patiko išgalvoti tokias istorijas.
– Kada sužinojote apie jo ligą?
– Tai buvo 2016-ųjų pradžia, kai aplankiau Karlą jo bute Paryžiuje. Man krito į akis jo silpnumas. Numaniau, kad jis sirgo, bet apie tai nenorėjo su manimi kalbėtis. Į mano klausimus Karlas atsakinėjo tik linktelėjimu. Taip sužinojau, kad jis serga prostatos vėžiu. Pasakiau, kad visuomet jam padėsiu, būsiu šalia iki pabaigos.
Bet Karlas nenorėjo daugiau kalbėti apie savo ligą. Jam gyvenimas nesustojo. Tai nereiškė pabaigos, jis norėjo žvelgti į ateitį. Su savo liga Karlas kovojo iki galo kaip narsus karys.
– Kada paskutinį kartą su juo bendravote?
– Likus dviem mėnesiams iki Karlo mirties rašėme vienas kitam trumpąsias žinutes, skambinau rytais ir vakarais. Jis ne visada galėjo atsakyti, nes ligoninėje jam buvo atliekama daug tyrimų. Per paskutinį pokalbį telefonu jaučiau, kad jo balsas buvo išsekęs. Iš jo plaučių pumpavo vandenį.
– Ar dar prisimenate tą pokalbį?
– Mėginau Karlą padrąsinti ir tvirtinau, kad kitą savaitę jis tikrai jausis geriau. Bet jis tik atsakė: „Baptiste’ai, kitą savaitę bus tik dar blogiau.“
Aš žinojau, kad Karlas nori mane kažkam paruošti. Atrodė, kad norėjo man pasakyti, jog viso to jam jau gana.
Pernai miręs dizaineris savo jaunajam globotiniui nutiesė kelią į mados pasaulį, kuriame Baptiste'as sėkmingai sukasi iki šiol.
