Vietoj išskirtinio apdovanojimo, kurį menininkas gauna tik kartą gyvenime, – akibrokštas.
Pasirodo, aktorė net nebuvo įtraukta į Nacionalinių premijų laureatų sąrašą, kurį Prezidentūrai pateikia Kultūros ministerija. O Prezidentūra per keliolika minučių iki renginio savarankiškai nesugebėjo ištaisyti šios klaidos. Apdovanojimų šventė virto absurdo drama.
Tačiau ne visada V.Kuodytės gyvenimą spalvino tokie akibrokštai.
Jos fotografija puošė 1998 metų balandžio 17 dienos „Stiliaus“ viršelį. Interviu buvo padarytas pirmojo jos apdovanojimo – „Kristoforo“ (dabar – Auksinis scenos kryžius. – Red.) proga. Jį Viktorija pelnė už geriausią sezono moters vaidmenį – Ofeliją Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“. Spektaklį režisavo jau šviesaus atminimo teatro meistras Eimuntas Nekrošius.
Tada Viktorija pasakojo, kad tris naktis po šventės sapnavo šypsenas. Tarp jų buvo ir tokių, nuo kurių nesaldu. Kad migdydama dukterį Lukreciją Veroniką jai pasakoja istoriją apie Ofeliją ir Hamletą.
Ją labai jaudino dukters ateitis: „Viskas labai nestabilu. Nuolat kankina mintis, ar sugebėsiu išlaikyti savo vaiką – ne tik paruošti gyvenimui kaip žmogų, bet ir padėti materialiai.“
Viktorija prisiminė, kaip pirmąjį savo vaidmenį – Laurą Aleksandro Puškino mažosiose tragedijose „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ vaidino per premjerą būdama šeštą mėnesį nėščia.
Ji, studentė, to neišdrįso E.Nekrošiui pasakyti anksčiau.
„E.Nekrošius pakvietė pasikalbėti. Į pokalbį ėjau nusiteikusi, kad dabar mane tikrai išmes. Jis mane be galo nustebino, tiesiog apstulbino pasakydamas, kad gimdymas – pats gražiausias dalykas moters gyvenime ir kad dabar reikia viską sutvarkyti taip, kad man nebūtų per sunku.
„Jei kurios nors scenos tau per sunkios, sakyk“, – tada pasakojo Viktorija. Apie V.Kuodytę buvo sakoma – E.Nekrošiaus aktorė. Su juo Viktorija dirbo 10 metų.
Pirmas režisierius po E.Nekrošiaus, ją pakvietęs į savo spektaklį, buvo Gintaras Varnas. Jis aktorei atvėrė visiškai kitokio teatro patirtį. Joje atrado demoniškų spalvų, kurių visi mes turime, bet dažniausiai slepiame. Tai buvo Kauno dramos teatre G.Varno režisuotas spektaklis „Portija Koglen“, kuriame ji vaidino Portiją.
„E.Nekrošius manyje norėjo matyti šviesiąją prigimtį, kurią mes taip pat visi turime. Man patiko tas kitokios manęs atskleidimas. Ir dar labai svarbus dalykas, kad už šį vaidmenį buvau apdovanota trečiąja „Kristoforo“ statulėle.
Tai miniu todėl, kad, vaidinant tik pas E.Nekrošių ir būnant apdovanotai tik už vaidmenis jo spektakliuose, nori nenori aplanko abejonė, kad tave saugo jo autoritetas. O kai esi apdovanotas ir už vaidmenis kitų režisierių spektakliuose, atsiranda pasitikėjimas savo darbu“, – paaiškino Viktorija.
V.Kuodytė išskirtinė tuo, kad per 26-erius darbo metus sugebėjo nepriklausyti jokiam teatrui, bet gauti labai gerų vaidmenų, būti laisva menininke ir nenumirti iš bado. Kur ta paslaptis – būti matomai, pastebėtai?
„Visada buvau labai nepragmatiškas žmogus. Vadinasi, negalvojau, kas yra tas priklausymas vienam ar kitam teatrui ir kuo tai naudinga, apsimoka. Aš gyvenau, kaip sakoma, pavėjui“, – juokauja aktorė.
Taip jau sutapo, kad, jai pradėjus dirbti su E.Nekrošiumi, kai kuriems Lietuvos teatrams atsivėrė galimybė keliauti po pasaulį su savo spektakliais. Galbūt tiems, kurių kūryba patraukė tarptautinių festivalių dėmesį.
„Tad aš pradėjau uždirbti pinigus ir nepriklausydama jokiam teatrui. Žinoma, buvo metų, kai tokių pelningų išvykų nebuvo arba buvo nedaug. Tačiau man atrodė, kad visada rasiu išeitį pragyventi pati ir išlaikyti savo dukterį. Taip ir buvo.
Kai neturėdavau vaidmenų naujuose spektakliuose, vaidindavau seniau pastatytuose. Ramiai laukdavau. Ir sulaukdavau. Talento niekada neužtenka, jei nepasitelki valios. Valios priversti save būti kūrybinės parengties. Kai sakau šiuos žodžius, net verkti norisi, nes aš tuo tikiu iki dabar, bet esu tokia pavargusi ir išsekusi, kad pati nežinau, kaip save valingai atgaivinti“, – neslėpė Viktorija.
Gastrolės su E.Nekrošiaus spektakliais po Italiją į Viktorijos gyvenimą atvedė meilę – sicilietį Francesco. Kaip vyras turėtų pamesti galvą dėl moters, kad atvažiuotų dėl jos į šalį, kur toks nykus klimatas ir mažai saulės! Taip padaryti gali tik italas. Francesco taip ir padarė – atvažiavo paskui mylimą moterį į Vilnių.
Atsukusi atminties laikrodį atgal Viktorija sako, kad jųdviejų pažintis buvo stebuklinga. Prieš 21 metus „Meno forto“ trupė su E.Nekrošiaus spektakliu „Makbetas“ atvyko į Siciliją, Palermo miestą.
„Francesco buvo atsakingas už mūsų grupės aptarnavimą ieškant spektakliui reikalingo rekvizito. Visi įėjome į tuščią teatro salę ką tik atvykę iš oro uosto. Pažvelgiau į tolumoje, pirmoje eilėje, sėdintį vyrą. Jis sėdėjo mums atsukęs nugarą, ir mane persmelkė jausmas, kad su šiuo žmogumi, kurio net veido nematau, mane likimas kažkaip suriš. Ir surišo“, – lemtingą pažintį prisimena Viktorija.
Per tuos metus ji ištekėjo antrą kartą, su vyru Francesco Di Marco susilaukė dukters Mijos, kuriai dabar 14 metų. Galima papokštauti, kad Viktorija su jaunesniąja dukra – kolegės, nes Mija bando aktorės duoną.
Pirmame filme – Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ Mija nusifilmavo būdama vos septynerių. Juosta laimėjo Sidabrinės gervės apdovanojimą už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą. Būdama 11-os Mija suvaidino Jono Trukano 15 minučių trukmės filme „When the Lights Go Out“. Neseniai ji nusifilmavo ir trečiajame filme – E.Jankausko „Little Fighter“. Mijos ir jos tėvų laukia šventė – šio filmo premjera.
F.Di Marco yra someljė, rinkodaros vadybininkas, dirba Burbulio vyninėje. Žmona neslepia, kad sutuoktinis dažnai kenčia nuo sinusito ir peršalimo ligų.
„Mano vyras jau daugiau nei 18 metų gyvena Lietuvoje ir sako visada čia jaučiasi esąs užsienietis. Jis puikiai kalba lietuviškai, žino ir domisi Lietuvos istorija, politika, paveldu“, – tęsia Viktorija pasakojimą apie vyrą.
Viktorijos nuomone, Sicilija yra vienas tų kraštų, kur būtų galima praleisti senatvę. Žvelgiant į saulę, besileidžiančią į jūrą, į kalnus, įkvepiant rozmarinų aromato. Kartą per metus jie ten praleidžia apie dvi savaites. Francesco stengiasi dažniau aplankyti tėvus – jis nepriprato prie Lietuvos dėl jos klimato.
Vyresnioji Viktorijos dukra 25-erių Lukrecija Veronika jau penkerius metus gyvena Londone, mama jos labai ilgisi. Lukrecija Veronika mamą labai nustebino savo drąsa išvažiuoti į svetimą šalį ir savarankiškai, be jokių protekcijų, įsitvirtinti ir jaustis visaverte tos šalies gyventoja. Mergina gyvena jaukiame Londono kvartale, dirba dienraštyje „The Daily Telegraph“, kur yra turinio vadybininkė.
Po 18 metų Viktorijos ir E.Nekrošiaus kūrybos keliai vėl susiėjo. Režisierius jai pateikė staigmeną – Bado meistro vaidmenį spektaklyje pagal Franzo Kafkos apsakymą. Juk tai – vyriškas vaidmuo, kodėl meistras pasirinko būtent ją? Anot Viktorijos, scenoje kalba sukasi apie menininką, tad lytis ne taip svarbu. Menas gali būti belytis.
