Reiškiniui, apie kurį kalbu, apibūdinti vartojamas nepotizmo terminas – tai tarnybinės padėties panaudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Paradoksalu, kad kai kuriose Vakarų šalyse nepotizmas įvardijamas kaip korupcijos forma dėl interesų konflikto ir galimos žalos visuomenei, o daugelyje Azijos ir Afrikos valstybių priešingai – korupcija būtų apkaltintas valdininkas, kuris gavęs aukštą postą nepasinaudoja savo padėtimi giminaičių ir artimųjų labui.
Lietuvoje karjeros darymas oficialiai orientuotas į savarankiškas pastangas, gebėjimus ir talentus, bet realybėje šią formulę itin sunku įgyvendinti ne tik Seime, poliklinikoje, viešuosiuose pirkimuose, bet ir televizijoje bei šou scenoje, nors būtent ten nepotizmas matomas kaip ant delno.
Širdies draugės ir žmonos tampa laidų vedėjomis, dainininkėmis, modeliais ne dėl talento, o dėl to, kad jų vyrai ar tėvai gali tai sau leisti. Ir kodėl tai turėtų būti blogai, jei karjera yra apmokama iš užsakovo asmeninės kišenės, o žiūrovas nėra verčiamas įsijungti laidos su šia vedėja ar pirkti bilieto į tokios dainininkės koncertą? Koks skirtumas, kaip ta moteris atsidūrė žaidime „Noriu tapti žvaigžde“, jeigu vis tiek auditorija sprendžia, bus ji tokia ar ne.
Dešimt metų televizijos užkulisiuose ir keletas jų, praleistų kuriant bulvarinę laidą, parodė tokio nepotizmo realybę: kiaulė ant altoriaus yra laikinas reiškinys su aiškia galiojimo data, nes net daug kartų rodytą kriuksinčią „wannabe“ žvaigždutę nustojus kelti į viešumą nieko nenutinka. Ar tikrai blogai, kad žmogus už savo šeimos biudžeto pinigus ir ryšius įsigijo šansą save išbandyti?
Daugumai tokių moterų tik taip ir paaiškėja, kad ne tik jos žiūrovui nereikalingos, bet ir joms ta svajonė buvo daugiau mados reikalas.
Jos dažnai guodžiasi, kad blogai jaučiasi kalbėdamos svetimus tekstus, kuriems nepritaria, o savų pasirašyti negali, jos kartais atvirauja, kad komentarai po prabangiais straipsniais apie jas būna suvirškinami kilogramais raminamųjų, aplaistytų alkoholiniais gėrimais. Būtent jos, kalbindamos kitus savo vedamose laidose, bando išgauti iš pašnekovų atvirus atsakymus, bet juose staiga pamato save: tokią pat melagėlę, kuri šneka, kaip viską pasiekė dėl asmeninio talento. Iš tikrųjų, nepasiginčysi, išsirinkti sėkmės lydimą vyrą arba gimti įtakingoje šeimoje yra tikrai menas ir didžiulė sėkmė.
Tokioms ponioms realybė trenkia savo jėga būtent tada, kai atrodo, kad tikslas pasiektas.
Kai tik pseudožvaigždutės išsikovoja, kad visas pasaulis į jas atkreiptų dėmesį, ir reikia pradėti realiai dirbti, paaiškėja, kad pasakyti nėra ko. Tik tada, susėdusios ant madingų kušečių, jos atsiduria akistatoje su savo svajone kalbėti apie prasmingus dalykus ir aiškiu nesugebėjimu to daryti.
Visais tokiais atvejais jos kenkia ne aplinkiniams, o pačios sau, bet kažin ar tai supranta. Teko matyti itin aršių variantų, kai laidos vedėja buvo tampama bet kokia kaina, o po to viešai kalbama, kad aplink vien melas ir veidmainystė, kad ekrane nėra nieko tikro, kad temų, kurios svarbios, neduodama aptarti, o tos, kurias moteris įgarsina, yra didžiausia tuštybė.
Atsimenu, pagaudavau save svarstančią: ką tada tu veiki toje veidmainystėje, kurią pati ir sukėlei? Nuo kada informacijos perdavimo priemonė, t.y. televizija arba scena, tapo kalta dėl turinio, kurį tu transliuoji?
Gal tau pačiai reikėtų pasistengti, kad būtų leista kurti laidas apie tas prasmes, kurias tu įžvelgti?
Bet ir aš, ir ji žinome, jog taip nebus, nes tada reikėtų dirbti, stengtis ir garantijų, kad genialiai prasmingas sumanymas pavyks, tėtis ar vyras neduos, nes jie patys nežino, kaip gaminti profesionalų turinį.
Kita duotybė, kurią vis bandoma apeiti, – tai charizma ir talentas, kurių tėvai ar sutuoktinis taip pat negali nupirkti, o pasamdytas prodiuseris net su didžiausia komanda amžinai tokio deficito nuslėpti negali, nes visada ištinka akimirka, kai reikia bent ką nors padaryti pačiai, ir budri kameros akis pagauna kiekvieną kvailą žvilgsnį, žodį ir nesuredaguotą mintį, o publika išgirsta tikrąjį balsą be fonogramos arba paviešinami duomenys, kad kaip manekenė prisistatanti gražuolė niekada nebuvo ant podiumo.
Tada žmonės pamato ir niekada nepamiršta to, ką atskleidė nesurežisuota akimirka, – tikrąją TAVE.
Ar esi kalta, jei šeima arba vyras turi galimybių investuoti į tavo karjerą? Manau, kad ne, bet tavo savikritika ir adekvatumas gali padėti neapsijuokti per prievartą grūdant save į viešumą. Tu gali investuoti į savo talentą, pati nueiti į atrankas be užtarėjų ir gauti verdiktą, o po to, jei reikės, bandyti dar kartą.
Yra daug moterų, kurios turi talentą ir sėkmės lydimą vyrą, todėl joms nereikia raudonuoti dėl to, kad sutuoktinis jas palaikė kopiant karjeros laiptais, – juk investuoti ir padėti skiriasi nuo vulgaraus statuso ir karjeros pirkimo.
Pabaigoje noriu pasakyti savo subjektyvią nuomonę vyrams, kurie skatina tokių žvaigždučių karjerą. Jūs esate šaunuoliai, nes mylimų moterų ar dukrų norus reikia pildyti ir pakloti joms po kojomis visą pasaulį, bet linkiu išsirinkti ir auklėti tokias, kurios turėtų savikritikos ir panašiais prašymais jūsų neišjuoktų prieš visą pasaulį. Neturėkite iliuzijų, kad tai bus paslaptis, o reputacija liks nesutepta, – visi žinos ir supras, kad profesionalumas bei savigarba jums nėra vertybės.
