Viskas prasidėjo 1942-ųjų kovą. Iš Slovakijoje esančio Humenės miesto pajudėjo netekėjusių moterų traukinys. Niekas nežinojo, kad jis rieda tik viena kryptimi. Dar prieš kelionės, kurios galutinė stotelė – Aušvico koncentracijos stovykla, pradžią jaunoms žydaitėms bei jų tėvams buvo sakoma, kad jos gamins batus karininkams.
Lemtingąjį penktadienį Edith (95 m.) ir Leos mama tikėjosi, kad seserys grįš namo pietų – ji išties atsakingai supakavo jų daiktus. Tačiau atėjusios į mokyklą darbo reikalais seserys nustėro – ten jau buriavosi paauglių eilė. Jos nesuprato, kodėl šalia jų vaikšto sukarintos nacistinės Vokietijos organizacijos, dar kitaip žinomos SS vardu, nariai.
Jautrių atsisveikinimų nebuvo, daugybė tėvų taip niekada ir nebeišvydo savo atžalų. „Manėme, kad mūsų laukia šaunus nuotykis“, – tada naiviai sakė tame pačiame traukinyje sėdėjusi Edith Grosman vaikystės draugė Margie. Atvykus į kitą Slovakijos miestą, Tatrų papėdėje stūksantį Popradą, moterims buvo liepta valyti barako grindis.
„Manėme, kad tai ir bus darbas, kurį mums reikės atlikti“, – prisiminė Edith. Kol jos plušo, į šią vietą spėjo atvykti beveik tūkstantis tokių pat nesuprantančių, kas dedasi, moterų.
Visos iki vienos buvo susodintos į rakinamus vagonus, kuriuose nebuvo nei vandens, nei kibiro, šviesą vagone kartu su paskutiniais vilties likučiais dovanojo langelis. E.Grosman prisimena, kad tuometės Vokietijos ir Slovakijos pasienyje traukinys trumpam sustojo. Tikėtina, kad tuo metu buvo atlikta slapta transakcija tarp šalių atstovų. Sakoma, kad viena darbui parduota žydaitė tada kainavo 500 reichsmarkių (223 eurus).
Aušvico stovykloje moteris pasitiko dryžuotomis uniformomis vilkintys vyrai. Buvo manančių, kad šioje vietoje įrengtas pažadėtasis batų fabrikas, kelią į barakus rodančius kalinius daugelis supainiojo su darbininkais. Netrukus moterys pačios kibo į darbus.
„Kai kurie žmonės sako, kad angelai turi sparnus. Bet mano angelai turėjo kojas“, – sakė E.Grosman. Vienas lengviausių darbų stovykloje buvo naujai atvykusių kalinių drabužių ir jų daiktų rūšiavimas. Pavydėtinos pareigos atiteko Margie. Kai Edith batai suplyšo, ji jai parūpino naują porą. „Tada batai galėjo išsaugoti gyvybę“, – teigė Margie bičiulė.
Edith sesuo susirgo praėjus penkiems mėnesiams nuo atvykimo. Rugpjūčio mėnesį seserys buvo išsiųstos į kitą koncentracijos stovyklos padalinį, kuriame gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos – epidemijos glemžte glemžėsi ir kalinius, ir SS narius. Lea neatlaikė.
Kai pasijuto blogai, Lea dirbo darbą, kuriam reikėjo didžiulės fizinės ištvermės. Ji kasė griovius, o pėdos buvo lediniame vandenyje. Keturias savaites sergančiai seseriai Edith atiduodavo savo sriubą, jos nusilpęs organizmas nebepriimdavo kitokio maisto. Galbūt sesuo būtų pasveikusi, tačiau tokioje stovykloje kaip ši kalinių gyvybė nereiškė nieko. Kartą, atėjusi aplankyti Leos, Edith sužinojo, kad ji išsiųsta į 22-ąjį bloką – vietą, iš kurios niekas negrįždavo.
„Laikiau jos ranką ir bučiavau skruostus. Žinojau, kad ji mane girdi. Sėdėjau su ja, žiūrėjau į jos gražų veidą ir jaučiau, kad aš turiu būti jos vietoje. Kaltė, kad likai gyvas, niekuomet tavęs nepalieka“, – paskutines Leos gyvenimo akimirkas prisiminė Edith.
Gyvenimas be sesers buvo nebe toks, tačiau paauglė negalėjo pasiduoti. Jos išsigelbėjimu tapo šešiolikmetė Elsa, kurią Edith vadino savo seserimi. Ji nuolatos rūpinosi, kad Edith būtų pavalgiusi, šaltomis naktimis jos miegodavo drauge. Edith jautė, kad jai reikia Elsos, o Elsai – jos.
1945-ųjų gegužės 8-ąją nacistinė Vokietija kapituliavo. Iš pačių pirmųjų 999 į Aušvicą atvežtų moterų gyvos liko mažiau nei šimtas. Grįžti į Slovakiją moterims prireikė šešių savaičių. Iš stovyklos Edith parsivežė kaulų tuberkuliozę, o Elsą vargino sunkios psichologinės problemos. Nepaisant ligos, E.Grosman nepasidavė: „Jaučiau tiek daug vilties. Jaučiau, kad dabar gyvenimas tikrai pasikeis į gera.“
Po trejų metų Edith ištekėjo. Sudužusios širdies likučius tarsi į naują audeklą įsupo scenaristas Ladislavas Grosmanas. Jo filmas „Parduotuvė pagrindinėje gatvėje“ („The Shop On The Main Street“) septintajame dešimtmetyje pelnė „Oskarą“.
Nors Edith svajonė tapti gydytoja taip ir neišsipildė, ji sėkmingai baigė mokslus ir dirbo biologe tyrėja buvusioje Čekoslovakijoje, vėliau – Izraelyje. Dabar ji gyvena Toronte, Kanadoje, apsupta anūkų ir proanūkių.
„Mūsų gyvenime yra ir pragaro, ir rojaus. Šioje Žemėje aš patyriau viską, bet karas yra blogiausias dalykas, koks gali nutikti žmonijai“, – įsitikinusi E.Grosman.
Parengė: Agnė Mačiulytė.
