Operą „Lošėjas“ Sergejus Prokofjevas parašė pagal Fiodoro Dostojevskio to paties pavadinimo romaną 1916 metais.
Režisierius nusprendė atsiriboti nuo F.Dostojevskio epochos. „Lošėjo“ veiksmas perkeltas į nakvynės namus viename Europos mieste, o vietoj prašmatnaus kazino – beprotiškas lošimas interneto erdvėje.
„Šiandien lošimai, kaip ir daugelis kitų dalykų, iš realybės persikėlė į virtualųjį pasaulį. Žmogaus priklausomybė nuo lošimo, jau pati iš esmės liguista ir negraži, dėl to tapo dar labiau apnuoginta, deklasuota.
Anksčiau sėdėdavai su gyvais žmonėmis prie stalo, lošdavai, bendraudavai, o dabar esi namie, užsidaręs vonioje arba išsitiesęs lovoje, imi telefoną arba kokį kitą žaidimų prietaisą ir loši. To diagnozė – priklausomybė“, – „Stiliui“ kalbėjo V.Barchatovas.
Spektaklio premjera įvyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vasario 12, 14 ir 15 dienomis.
– Vasilijau, ar mėgstate lankytis kazino? Gal esate lošęs Monte Karlo lošimo namuose Monake ar Las Vegaso kazino Amerikoje? O gal specialiai sėmėtės lošėjo patirties rengdamasis šios operos pastatymui?
– Kai rengiau tą spektaklį Bazelyje, Šveicarijoje, specialiai nelošiau, kad ką nors sužinočiau. Aš Monte Karlo kazino esu buvęs labai seniai, tai visiškai nesusiję su spektakliu. Buvo įdomu ten palošti.
Vėliau du kartus stačiau spektaklius Vysbadene, Vokietijoje. Būtent Vysbadene yra ta pati ruletė, tik po stiklu, prie kurios prasilošė F.Dostojevskis. O rašytojo skola, per tiek metų su palūkanomis išaugusi į milžinišką sumą, iki šiol nepadengta, nors daugybė rusų oligarchų net šiais laikais norėjo ją išpirkti. Bet kazino niekam neleidžia tos skolos apmokėti, nes tai – Vysbadeno įžymybė, to kazino ypatumas, turintis istorinę reikšmę.
– Negi nenorėjote išlošti milijono?
– Apie tai negalvojau. Man buvo įdomu procesas, į žmones pažiūrėti. Aš – azarto žmogus savaip, bet ne žaidimų prasme. Man tai nepadarė įspūdžio, nors ir galiu suprasti, kodėl žmonės taip tiki šia sėkme. Sėkme be jokios sistemos. Tai – sergantys žmonės. Tie, kurie iš tikrųjų lošėjai, kurie tiesiog gyvena kazino, o ne turistai, kurie ten užsuka pamėginti.
F.Dostojevskis aprašė, kaip žmonės įsivaizduoja kazino: elegantiški vyrai su smokingais, moterys su briliantais ir vakarinėmis suknelėmis, auksu ir banknotais užversti lošimo stalai, brangus šampanas prašmatniose taurėse. Kažkas panašaus, ką matėme Džeimso Bondo serijos filme „Kazino „Royale“.
– Gal lošdamas kazino F.Dostojevskis norėjo prasiblaškyti nuo sekinančio literatūrinio darbo?
– Tai priklausomybė. Galima sakyti – koks geras žmogus, bet narkomanas. Žmogaus priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, azartinių žaidimų – liga.
Aleksandras Puškinas lošė kortomis ir po mirties paliko milžiniškų skolų. A.Puškinas „Pikų damoje“ aprašė savo problemas, o F.Dostojevskis „Lošėjuje“ – savo.
Baisiai prasilošęs F.Dostojevskis skendėjo didžiulėse skolose. Jis buvo priverstas priimti leidėjo užsakymą parašyti naują romaną per katastrofiškai trumpą laiką, per kurį knygos paprastai nerašomos. Jis sutiko, nes neturėjo kitos išeities savo finansinei padėčiai pataisyti. Ir jis suprato, kad nieko nereikia laužti iš piršto – gali papasakoti apie asmenines bėdas. Jis paėmė tą temą, kur nieko nereikėjo kurti.
Kad suspėtų parašyti romaną, pasinaudojo savo draugo patarimu ir pirmą kartą gyvenime pasisamdė stenografistę. Jis diktavo romaną, o ji užrašinėjo – taip atsirado „Lošėjas“. Viskas susiklostė taip, kad ta stenografistė tapo kita ir paskutine jo žmona. Po vestuvių jie išvažiavo į kelionę, kur jis vėl labai daug pralošė.
– Spektaklyje Polinos vaidmenį atliks jūsų žmona – žavusis sopranas Asmik Grigorian, kuri per Tarptautinių operos apdovanojimų („International Opera Awards“) ceremoniją Londone buvo pripažinta geriausia metų operos soliste („Opera Awards Best Singer 2019“). Su Polinos vaidmens atlikėja jums pasisekė tiesiog tobulai.
– Kiek mes pažįstami, žinojau, kad anksčiau ar vėliau ji pasieks tokį pripažinimą. Todėl, kad ji to nusipelnė. Tokių atlikėjų, kurie būtų 200 procentų solistai ir 200 procentų aktoriai, teatre labai mažai. Nuo pat pradžių dievinu jos laimėjimus.
– Ar nesijaučiate su Asmik konkurentai?
– Aš juk ne sopranas, nedainuoju. Visada svarstydavau, kaip kartu gyvena solistai ir aktoriai. Čia turbūt sunku apsieiti be profesinio pavydo. Mūsų atveju tai neįmanoma. Nematau priežasčių pavyduliauti ar pavydėti – mūsų darbai tokie skirtingi. Aš mėgstu ir gerbiu tai, ką ji daro. Dėl jos aš labai džiaugiuosi, netgi keista apie tai kalbėti.
Man būtų nuodėmė skųstis karjera. Jei pasakyčiau, kad kažkas ne taip, tai būtų visai neteisinga.
– Visi žavėsis, rašys, kad A.Grigorian buvo neprilygstama Polina. O režisieriaus pavardę gali imti ir užmiršti. Ar nebus apmaudu?
– Pirma, tie, kuriems reikia, neužmirš. Antra, pirmame kurse dėstytojas pasakė – pasiruoškite iš anksto: jei spektaklis bus geras, šaunuoliai bus dainininkai, jei prastas, bus kaltas režisierius. Tai išgirdau, kai buvau 16 metų ir įstojau į režisūrą. Ta prasme neturiu jokių iliuzijų.
Dabar pats Asmik kūrybos pikas. Ji nusipelnė, kad geriausi pasaulio režisieriai, dirigentai nori dirbti su ja ir projektai, spektakliai kuriami specialiai jai. Dabar jos geriausias, auksinis, laikas, ir taip turi būti.
Kitas spektaklis, kuriame dirbsime kartu, bus Vincenzo Bellini opera „Norma“. Jos premjera įvyks gegužę Vienoje.
– Jūs, maskvietis, su Asmik susipažinote ne kuriame nors Rusijos ar Vakarų Europos teatre, kur ji dainuodavo kaip kviestinė solistė, o Vilniuje.
– Tai buvo prieš devynerius metus. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ruošiausi statyti operą „Eugenijus Oneginas“.
Nacionalinė Lietuvos opera buvo pirmasis Europos teatras už Rusijos ribų, kuriame man leido statyti spektaklį. Tam tikra prasme mano europinė karjera prasidėjo Vilniuje. Kaip sakė Josifas Brodskis, rusui Lietuva – tai žingsnis teisinga kryptimi. Man taip ir buvo.
Į solistų perklausą atėjo Asmik. Tatjanos laišką ji dainavo iš natų, atmintinai jo dar nemokėjo. Dabar tai sunku įsivaizduoti – dabar Asmik jei ne geriausia Tatjana pasaulyje, tai viena iš kelių geriausių.
Maždaug po trijų minučių viską supranti ir sakai „stop“. Tatjanos laiškas tęsiasi apie 15 minučių, bet aš jos nesustabdžiau. Nuo piupitro jai krito natos, ji jas pakeldavo, toliau dainuodavo, šypsodavosi, atsiprašinėdavo. Iš jos veido mačiau – sustabdyk, ko tyčiojiesi, niekše. O man taip patiko, kaip ji žongliruoja tais krintančiais lapais ir dainuoja toliau. Išklausiau iki galo.
Aš norėjau, kad ji būtų Tatjana mano spektaklyje, bet Asmik kaip tik tuo metu ruošė Tatjanos vaidmenį Dalios Ibelhauptaitės spektaklyje „Vilnius City Opera“ teatre ir todėl atsisakė dainuoti mano spektaklyje.
Po premjeros gavau laišką, parašytą rusiškai. Asmik rašė, kad labai gražus mano spektaklis ir kad ji atsiprašo, jog negalėjo jame dainuoti.
Po metų Sankt Peterburge, Marijos teatre, ruošiausi statyti Aleksandro Dargomyžskio „Undinę“ ir vienam dirigentui kilo mintis pakviesti Asmik atlikti pagrindinio vaidmens. „Taip, – pasakiau. – Tai tinkamiausias variantas.“ Maždaug po mėnesio bendravimo per repeticijas tapome artimi ir nuo to laiko nesiskyrėme.
– O kaip su Tatjana, ar Asmik išpirko seną skolą ir sudainavo jūsų spektaklyje?
– Ji vis dėlto sudainavo Tatjaną, kai iš naujo pastačiau „Eugenijų Oneginą“ Sankt Peterburge, paskui Vysbadene, po to Karališkajame Švedijos operos teatre Stokholme. Teko ją net vesti, bet priversti dainuoti Tatjaną. Tai buvo gudrus mano planas.
– Dabar jūs Vilniuje – gimtajame žmonos mieste. Turbūt džiaugiatės laiku, kurį galite leisti su ketverių metų dukra Lėja visi trys?
– Taip, dabar mes visi trys kartu. Ir mano mama Vilniuje, ji būna su dukra, kai mes repeticijose.
Laisvalaikį visada leidžiame su vaiku, nes ji nori daugiau matyti mamą ir tėtę ir su jais žaisti. Net per pertraukas tarp repeticijų einame namo ir būname su Lėja.
Miesto centre, netoli mūsų namų, yra kelios vaikų žaidimų aikštelės. Kai dar negyvenau Vilniuje, bet stačiau čia „Eugenijų Oneginą“, buvau čia su savo vyresniąja dukra. Tose aikštelėse žaisdavo mano vyresnioji dukra. Dabar tose vaikų aikštelėse žaidžia Lėja. Vyresniajai kovą sukaks 10 metų, ji gyvena Sankt Peterburge.
– Operos režisierių – gerokai mažiau nei statančių spektaklius dramos teatruose. Kodėl panorote tapti operos režisieriumi ir jau 16 metų, dar nepilnametis, stojote į GITIS – Rusijos teatro meno akademiją?
– Tai nutiko atsitiktinai. Norėjau būti kompiuterių programuotojas, norėjau kurti kompiuterinius žaidimus, ruošiausi tai studijuoti. O mano šeimoje – visi žurnalistai: tėtė – rašytojas ir žurnalistas, mama, sesuo, dėdė, seneliai – visi žurnalistai, visa tėtės, jo brolio, jų tėvų giminė – žurnalistai, publicistai.
Tėtė norėjo, kad būčiau humanitaras, jis privertė mane rašyti ir aš laimėjau kažkokį vaikų literatūros konkursą.
Kartą jis pasiūlė – pabandyk rinktis teatro prodiuserio specialybę, juk mokykloje užsiėmei teatru, gal tau bus įdomu. Nežinau, atsakiau. Na, bet susitik su moterimi iš Teatro meno akademijos. Aš jus supažindinsiu, ji pažiūrės į tave ir pasakys, ar verta tau rinktis tą sritį. Jei pasakys „ne“, viskas, daryk, ką nori. Nori būti programuotojas, būk programuotojas.
Ir aš susitikau su ta moterimi. Pasikalbėjome kartą, du, ir jai pasakiau, kad gal norėčiau stoti į dramos teatro režisieriaus specialybę.
Ir paaiškėjo, kad moteris, su kuria mane suvedė tėvas, ne kokia paprasta pedagogė, o GITIS profesorė. Ji rinko operos režisierių kursą ir man pasiūlė studijuoti pas ją. Aš taip apstulbau, kad nežinojau, ką daryti, ir pasakiau: „Aš pagalvosiu.“
Paskui ilgai tai prisiminiau ir juokiausi – žmonės metų metais sėdi ant suolelio akademijoje, kad patiktų profesorei, kad papultų pas ją studijuoti. O aš užėjau ten pro tarnybinį įėjimą ir dar dvejojau.
– Dėl ko? Kad neturėjote muzikinio išsilavinimo?
– Turėjau, bet nedidelį. Muzikos mokykloje penkerius metus mokiausi groti balalaika, taigi turiu balalaikininko išsilavinimą. Irgi juokinga.
Gana gerai išlaikiau egzaminus ir įstojau į GITIS. Su tokia mintimi – svarbiausia išsilaikyti penkerius metus, bet nebūti negabiausiam kurse, kad kiti nerodytų pirštais – va, tas idiotas Vasia pas mus studijuoja.
Paskui aš – 18 metų antrakursis – pirmą kartą išvažiavau į užsienį – į Berlyną, kur patekau į stažuotę pas Peterį Konwitschny, legendinį vokiečių režisierių. Berlyne praleidau dvi savaites ir kiekvieną vakarą ėjau į kurį nors teatrą. Pinigų trūko, buvau beveik nevalgęs, kad vakare galėčiau pamatyti spektaklį.
Iš Vokietijos grįžau supratęs, kad aš ne tik noriu sulaukti, kol baigsiu akademiją ir joje išsilaikyti kaip ne pats prasčiausias studentas, o kad aš tai darysiu ir netgi, atrodė, žinau, ką noriu daryti. Nuo to momento neskubėdamas ėjau į tą teatrą, kokį noriu kurti.
