„Jeigu gali savo kojomis išlipti iš lovos, nueiti į tualetą, vonią, pasidaryti kavos, tai nepaliauk džiaugtis gyvenimu. Po avarijos aš supratau, kokie svarbūs yra maži džiaugsmai. Aš laiminga. Aš tikrai labai laiminga“, – sakė Judita.
Juditos fotografija puošė 1998 m. sausio 16 d. „Stiliaus“ viršelį. Prieš 22 metus solistė nė nebandė slėpti, kad jai sunku suderinti artistės karjerą su šeiminiu gyvenimu. Ji visą laiką jautėsi kalta, tarytum šeimai nuolat darytų skriaudą.
Tada J.Leitaitė (mecosopranas) buvo Valstybinės filharmonijos solistė. Ji daug koncertuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijos šalyse, ypač – Suomijoje, kur skandinavų kompozitorių dainas atlikdavo originalo kalba. Judita tada turėjo labai daug darbo ir guodėsi, kad niekur nespėja. Tuo labiau kad vaikai Paulina ir Dainius buvo maži ir jiems reikėjo skirti daug laiko.
„Oi, kaip seniai viskas buvo“, – atsiduso Judita.
Per tą laiką daug vandens nutekėjo ir daug kas jos gyvenime pasikeitė. Sausio pabaigoje sukanka 10 metų, kai J.Leitaitė patyrė kraupią autoavariją. Tai buvo didžiausias jos gyvenimo sukrėtimas – ir dvasine, ir fizine prasme. Po avarijos ji tarsi gimė antrą kartą.
„Manau, kad čia man buvo tokia didžiulė pamoka iš dangaus. Iš tikrųjų turėjau būti negyva, nes priekiu atsitrenkiau į vilkiką kaip į kokį traukinį“, – palygino Judita.
Už ką jai ta pamoka iš dangaus, už kokias nuodėmes? Judita neslėpė, kad buvo pradėjusi eiti ne tuo keliu, bet to detalizuoti nenorėjo, – tai jai be galo skaudus dalykas.
„Ačiū Dievui, tos žaizdos užsitraukė, laikas vis tiek viską gydo. Bet kai keičiasi orai, skauda koją, šonkaulius“, – vardijo solistė.
Tą penktadienio rytą iš Vilniaus ji važiavo automobiliu pailsėti į Druskininkus.
„Kažkas baisaus, kaip buvo slidu. Jau buvau pravažiavusi Pirčiupių kaimą, kai priešais save pamačiau didžiulę mašiną, vilkiką, truputį pasukau į šalikelę. Mane sumėtė ir atsidūriau priešpriešinio eismo juostoje.
Ir staiga – siaubingas smūgis! Priekiu trenkiausi į tą vilkiką. Tik spėjau pamatyti išsigandusias vairuotojų akis. Atsimerkiu ir matau, kad manęs link skuba tie vairuotojai žiūrėti, ar aš gyva“, – baisiąją avariją prisiminė Judita.
Greitoji pagalba iš Varėnos atvažiavo gal tik po pusvalandžio. J.Leitaitė buvo nugabenta į vieną Vilniaus ligoninių. Ją lydėjusi felčerė visą kelią bijojo, kad jei lūžę šonkauliai sulįs į plaučius, pacientė gali uždusti. Ir ji net negalėtų padėti.
Ligoninėje prasidėjo tokie baisūs skausmai, kad Judita nežinojo, kur dėtis. Buvo lūžę šeši šonkauliai, koja, medikai jai statė lašelines, darė operacijas.
Išrašyta iš ligoninės moteris judėjo su ramentais, priešais save stumdama vaikštynę, nes kitaip negalėjo paeiti.
„Tiesiog sudaužytas žmogus. Visiškai. Atsimenu, rytą atsikėliau – koja sugipsuota, nuėjau su ta vaikštyne į virtuvę, pasidariau kavos ir pradėjau verkti.
Paskui atvažiavo draugė, įkėlė mane į vonią ir prausė.
Jeigu gali savo kojomis išlipti iš lovos, nueiti į tualetą, vonią, pasidaryti kavos, tai ir džiaukis gyvenimu. Po avarijos supratau tokius mažus džiaugsmus. Kiekvieną dieną džiaugiuosi, meldžiuosi, dėkoju Dievui, kad esu gyva, prašau, kad mano balsas skambėtų“, – kalbėjo J.Leitaitė.
Po avarijos Judita perkainojo vertybes. Ji nusprendė, kad sekmadieniais koncertuos Lietuvos bažnyčiose ir kaimo bendruomenėse. Ji taip norėjo atsidėkoti Dievui, kad liko gyva.
„Atvažiuoji į bažnyčią, pradedi giedoti, viskas skamba, žmonės ploja, jų akyse – ašaros. Aš laiminga. Aš esu labai laiminga“, – kalbėjo Judita.
Per pastaruosius 10 metų ji yra giedojusi apie 200 Lietuvos bažnyčių. Po mišių žmonės nesiskirsto – Judita jiems surengia nedidelį pusvalandžio trukmės koncertą.
„Nešu šviesą paprastiems žmonėms, kurie niekada neatvažiuos, pavyzdžiui, iš Medingėnų į Vilniaus filharmoniją ar Operos teatrą“, – taip Judita sakė apie savo koncertus kaimo bendruomenėse.
Ji yra koncertavusi ir senelių bei vaikų namuose, kalėjimuose.
„Galiu pasakyti: pačią geriausią recenziją, kokią tik gavau per visą savo gyvenimą, – o jų, gerų, buvo nemažai – gavau iš Lukiškių kalėjimo. Koncertavau ten prieš porą metų. Koncerto klausėsi daug kalinių, tarp jų – ir nuteistieji iki gyvos galvos. Buvo keista, net nežinau, kaip tai apsakyti. Aš labai blogai jaučiausi – ten nėra gera aura.
Mes gavome dovanų – dėžučių, paukščių, katinų, kuriuos iš medžio išdrožė kaliniai. Po kiek laiko sūnus klausia – mama, tai tu paėmei darbus tų, kurie žmones žudė? Tu dainuoji jiems? Padainuok ir jų aukų artimiesiems. Pasijutau keistai. Paskui pagalvojau – iš tikrųjų, kodėl ne?
Paskambinau vienuoliui pranciškonui Arūnui Peškaičiui – jis buvo nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas – dėl to pasitarti. Po kiek laiko jis atnešė laišką, kurį jam parašė vienas ten kalinčių nuteistųjų.
Kunigui jis rašė, kad į tą koncertą laisvėje niekada nebūtų nuėjęs. Tas koncertas jį taip paveikė, tiesiog apvertė jo gyvenimą, kad A.Peškaičiui jis davė vienuolio įžadus. Jis dar neatlikęs savo bausmės, bet išėjęs iš kalėjimo eis į vienuolyną. Tad verta dainuoti. Kad ir kalėjime“, – mano J.Leitaitė.
„Kas dar pasikeitė? – kalbėjo Judita. – Vaikai užaugo. Mano dukrai Paulinai Daukšytei – 26 metai. Ji gyvena Kaune, ruošiasi ištekėti.
Paulina – smuikininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje baigė magistrantūrą. Ji labai daug koncertuoja, taip pat kartu su ja koncertuojame bažnyčiose.“
Sūnus Juditai padeda rengti šiuos koncertus, nuveža ją į bažnyčias. Taip pat Judita giedojo Šv.Kotrynos Aleksandrietės katalikų bažnyčioje Sankt Peterburge.
Koncertinė J.Leitaitės veikla didžiosiose scenose nenutrūko, ji yra laisvai samdoma solistė.
„Prieš porą metų apvažiavau visą Ameriką. Koncertuoju visur. Bet prioritetas man – paprastas lietuvių klausytojas, tas, kuris niekada neateis į klasikinės muzikos koncertą, tuo labiau Vilniuje“, – pabrėžė Judita.
J.Leitaitė iki šiol dainuoja Skandinavijos šalyse. Neseniai grįžo iš Danijos, Kopenhagos, kiti jos koncertai suplanuoti Suomijoje. Skandinavijoje už koncertus bažnyčiose mokami pinigai. Lietuvos bažnyčiose ji koncertuoja iš geros valios.
„Suomijoje aš daug kur dainavau, taip pat ir didžiosiose salėse, bet daugiausia bažnyčiose. Suomijoje bažnyčiose galima dainuoti ką nori, nors ir Karmen, o Lietuvoje – tik sakralinę muziką. Aš taip mėgstu Suomiją, man ji kaip antroji tėvynė. Važiuoju į Vasos miestą, kur gyvena mano draugai“, – pasakojo Judita. Su Suomijos muzikais solistė užmezgė kontaktą prieš 30 metų ir tie ryšiai išliko iki šiol.
J.Leitaitė jau nedirba Nacionalinėje filharmonijoje.
Dabar ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, apie 15 metų čia dėsto kamerinį dainavimą. Dar dirba metodininke Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje ir taip pat dėsto dainavimą.
Solistė mėgsta papokštauti, kad gyvena su katinu Džeku, o miega su Antonu Čechovu, Levu Tolstojumi arba su Aleksandru Vertinskiu.
„Puikią knygą skaitau apie A.Vertinskį“, – juokėsi.
„Ar bus įdomu, jeigu pasakysiu, kad kasdien einu į bažnyčią?“ – retoriškai klausė Judita. Ji lankosi tose bažnyčiose, kurios netoli jos namų.
Kažkada Judita mėgo lieti akvareles, yra sukūrusi gražių atvirukų. Pastaruoju metu ji griebėsi plunksnos: „Parašiau 300 puslapių knygą ir norėjau ją išleisti. Bet po kiek laiko perskaičiau ir pasakiau – dar ne.“
Toji knyga – patarimai jauniems menininkams, dainininkams. Solistė džiaugiasi, kad gali jiems perteikti savo žinias.
