Nusipirkau brangų paltą. Brangesnį, negu kainuos mano baldų pervilkimas. Tad baldai ar paltas? Tik svarsčiau, pirkti ar nepirkti, vos keletą minučių. Anksčiau tas mindžikavimas trukdavo dienas ar net metus. Dabar tik apsidžiaugiau: pagaliau tapau moterimi. Iš didžiosios raidės.
O toks mąstymo lūžis savo dienos laukė daugiau negu dešimtmetį. Gal net nuo tos istorijos, kuri nutiko Londone, „Harrod’s“ parduotuvėje, į kurią užsukau su tuomete kolege, o šiandien – garsiausia šalies rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Pavaikštinėjusi po parduotuvę įstringu prie „Prada“ rankinės. Seniai ją buvau nužiūrėjusi, bet vis nesiryždavau pirkti. Brangu ir dabar. Gal nereikia išlaidauti?
„Kiek dar trypčiosi? – bamba ji man už nugaros. – Čiagi ne rizikingiausia gyvenimo investicija už paskutinius pinigėlius. Dividendų nesulauksi.“
„Negaliu, – mykiu, – už tuos pinigus gal geriau šviestuvus namams nupirksiu.“
Kristina supyksta: „Ar šviestuvai tau suteiks daugiau malonumo, ar svajonių rankinė?“
Na, nežinau... Ir tempiu savo kūną kuo toliau nuo tos pagundos. O ji iš paskos toliau burbuliuoja: „Ką žinai – gal tau po mėnesio plyta nukris ant galvos ir iškeliausi Anapilin taip ir nepasidžiaugusi nei rankine, kurią gali nuskinti dabar, nei šviestuvais, kurie atkeliaus tau jau atšalus. Pagaliau – moteris tu ar ne?“
Kol svarstau, moteris aš ar ne, mane aplenkia pagyvenusi ponia, nešina pirkinių maišais su garsiausių firmų pavadinimais ir... slystelėjusi išsitiesia ant marmuro grindų.
Mudvi suakmenėjame, nes ponia nerodo jokių gyvybės ženklų. Žiopliai apspinta ją, tačiau niekas neliečia (pasirodo, netinkamai suteikęs pirmąją pagalbą asmuo gali būti apkaltintas).
Slenku nuo tįsančios ponios ir galvoju: „Moteris aš ar ne? Ta ponia labiau moteris negu aš, o štai – ar spėjo pasidžiaugti savo pirkiniais?“
Bet tikra moteris būtų susimąsčiusi po tokio vaizdelio ir nupėdinusi pirkti savosios rankinės. Gal nors keletą minučių džiaugsmo būtų patyrusi...
Betgi man nuo vaikystės buvo kalama – taupyk! Pirmiausia galvok apie namus, vaikus, vyrą, juodą dieną... Ir lyg anekdotai keliaudavo istorijos apie slaves moteris, kurios tokių pamokymų turbūt nebuvo girdėjusios.
Prisimenu, mama su draugėmis stebėjosi, kaip Marina, nusipirkusi pirmųjų braškių, pasidarė iš jų... veido kaukę, o vaikai laukė, kol galės ją nulaižyti!
O štai Nataša, kuri pasipuikavo naujais lūpų dažais, nepajėgė suprasti bendradarbių klausimo, ką valgys šeima, jei iki algos liko dar pora dienų. „Šeima kaip nors ištemps, o aš nedažytomis lūpomis?!“ – išpūtė akis Nataša.
Et, visada gailėjausi, kad neturėjau tokių draugių slavių. Tik taupumo išmokytas lietuves... Tai kaip man dabar pirkti „Prada“ vietoj šviestuvų?
Ir tada Kristina sako: „Tikra moteris net nesvarstytų, ką jai pirkti, nes šviestuvų problemą ji jau seniai būtų užkrovusi vyrui, o sau pasilikusi mažesnę problemėlę – kokios gi spalvos tą rankinę išsirinkti?“
Tąkart rankinės taip ir nenusipirkau. Bet šiandien klausimėlis „baldai ar paltas“ greitai buvo išspręstas.
Tačiau kilo naujas! Kai nusipirkau žurnalą apie turtingiausius Lietuvos žmones, kuriame perskaičiau, kad būnant stiliste iš „santykių“ galima apturėti 10 milijonų eurų turto...
Ką aš veikiau visus savo metus?
