Tie, kurie klausėsi OMD dainų, tikriausiai niekuomet jų atvaizdais nepuošė savo kambario sienų. Jaunos, lūpų kampučiuose meilės prisipažinimus saugančios merginos žavėjosi Madonna, o jų trumpus sijonėlius vogčiomis nužiūrinėjantys vaikinai – „Depeche Mode“.
Dar prieš išgarsėdami OMD įkūrėjai A.McCluskey ir Paulas Humphreys (59 m.) blaškėsi po dėvėtų daiktų parduotuves ieškodami ko nors, kas padėtų išgauti kitokį, modernų, dar niekur negirdėtą skambesį.
Ilgais marškiniais ir nutrintais džinsais vilkintys paaugliai nė negalėjo pagalvoti, kad vieną dieną pagal jų kurtas melodijas šoks visi tie, kurie tikėjo nebent jų puikiais pažymiais mokykloje, o Andy hobiu – Antrojo pasaulinio karo lėktuvais – susižavės toks būrys gražuolių.
Tačiau grupės istorija – ne tik pasakojimas apie muzikos žvaigždėmis netikėtai tapusius moksliukus. Čia dėmesio vertas ir dar vienas netikėtas posūkis. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje A.McCluskey drauge su kitu bendražygiu Stuartu Kershaw įkūrė neįtikėtino populiarumo sulaukusią merginų grupę „Atomic Kitten“, kurios sėkmės tramplinu tapo Andy parašytas kūrinys „Whole Again“ („Ir vėl pilna“).
Nors iki šiol šią dainą muzikantas laiko vienu geriausių kūrinių per karjerą, tarp lyriškų jo eilučių slepiasi skaudūs išgyvenimai.
Kone pagrindinė „Atomic Kitten“ žvaigždė Kerry Katona (39 m.) tapo nėščia ir paliko grupę likus vos kelioms savaitėms iki tol, kol pastarasis kūrinys tapo pasauliniu hitu.
Dabar penkis vaikus auginanti moteris per gyvenimą susidūrė su įvairiausiomis problemomis – alkoholizmo, narkotikų ir depresijos padarinius gydėsi reabilitacijos klinikose. Beveik prieš penkiolika metų jai buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas.
„Kerry manė, kad tapimas žinoma padarys ją laimingą. Tačiau nepadarė. Bet jai viskas gerai, ji lanko terapijos seansus. Mums visiems reikėtų terapijos“, – juokėsi sausio 31-ąją koncertą Lietuvoje surengsiantis A.McCluskey, mažiau nei per pusvalandį privertęs mane plačiai nusišypsoti tikrai ne kelis kartus.
– Esate vadinamas elektroninės muzikos pradininku. Su kokiais sunkumais susidūrėte karjeros pradžioje?
– Kai pradėjome kurti muziką, buvome paaugliai. Neturėjome tikslo ar troškimo tapti garsiais muzikantais, muzika buvo tik mūsų hobis.
1978-aisiais išdrįsome surengti pirmąjį koncertą, tačiau ir toliau grojome dainas, kurių nekentė net mūsų artimiausi draugai. (Juokiasi.)
Visi klausėsi „The Eagles“, „Pink Floyd“ ir mūsų vis klausė: „Kokį velnią čia grojate? Tai – ne muzika.“ Elektroninė muzika nebuvo suvokiama kaip puiki, ji buvo nepopuliari, niekas jai neprognozavo ateities. Mūsų nuostabai, nuo pirmojo koncerto, kuris turėjo būti ir paskutinis, praėjus daugiau nei metams sukūrėme savo pirmąjį sėkmingą singlą.
– Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kurti elektroninę muziką turėjo būti sudėtinga ir dėl technikos stokos...
– (Juokiasi.) Mes bandėme kurti ateitį ir naudojomės visu įmanomu šlamštu, kokį radome dėvėtų daiktų parduotuvėse. Galite tik įsivaizduoti... Turėjau gitarą, kuri buvo skirta kairiarankiams. Kadangi esu dešiniarankis, gitarą laikiau atvirkščiai. Ši gitara buvo pigiausia parduotuvėje... O Paulas įsigijo pigiausią elektroninį pianiną. Kai rengėme pirmąjį koncertą, turėjome skolintis sintezatorių. Galų gale instrumentą užsisakėme iš mano mamai priklausiusio katalogo.
Tai buvo blogiausias sintezatorius pasaulyje. Buvo siaubinga, jis skleidė tokį garsą... (Juokiasi.) Bet taip mes pradėjome – su šiukšlėms prilygstančia įranga. Tada nebuvo kompiuterių, kaip išgauti garsus, turėjome sugalvoti patys. Buvo visai kitokie laikai.
– Draugų pamėgtieji „Pink Floyd“ daug dainavo apie socialinius pokyčius, jūsų pačių sukurta daina „Enola Gay“ buvo pavadinta lėktuvo, ant Hirošimos numetusio atominę bombą, vardu. Tačiau dabar muzikantų kūryba tampa vis paviršutiniškesnė. Kaip manote, kodėl?
– Hmm... Prasidėjo postmodernizmo era, populiarioji kultūra pasikeitė. Pokyčiai susiję ne tik su muzika, jie apima visumą. Pasikeitė ir muzikos industrija, joje veikiantis verslo modelis.
Technologijoms tapus labiau suskaitmenintoms gerokai krito kompaktinių plokštelių pardavimas, žmonės muziką pradėjo vis mažiau vertinti. Taip, jiems ji patinka, tačiau klausytojai nebemano, kad už ją reikia mokėti. Kadangi muzikos industrija pradėjo prarasti didžiules pajamas, ji tapo labai konservatyvi.
Todėl populiariosios muzikos skambesys per kelis dešimtmečius mažai pasikeitė. Jeigu tavo kuriama muzika skamba panašiai, su įrašų kompanija gali pasirašyti didelę sutartį. Ir tuomet kuri dainas, kuriose dainuoji: „Aš myliu tave, tu myli mane, aš tikrai tapsiu stipresnė asmenybė...“
Manau, kad tai – labai nuobodu, tekstai tapo tušti. Kai aš pradėjau kurti, norėjau, kad muzika taptų savotiška tarpininke bendraujant su pačiu savimi. Klausykite, meilė yra svarbus dalykas, dėl jos sukasi pasaulis.
Gėda, kad žmonės nebemoka apie tai rašyti dainų. Meilės dainas, žinoma, galima dainuoti, bet jų nereikėtų apipinti nuobodžiomis klišėmis, frazėmis, kurios iš esmės nieko nereiškia. Jeigu kam nors padovanoji šokolado plytelę ir gėlių, tai dar nereiškia, kad tą žmogų myli. Tai reiškia, jog yra Valentino diena, ir tu manai, kad privalai taip elgtis. Tai – irgi klišė. Tas pat galioja ir muzikai.
– Įvardijote, kaip pasikeitė muzikos industrija. Plačiau papasakokite, kaip pasikeitė klausytojai? Juk 2006-aisiais jūs ir patys sugrįžote į rinką.
– Vyksta geri dalykai. Kai aš buvau vaikas, nenorėjau klausytis nieko, ko klausėsi mano tėvai, norėjau ko nors naujo. Bet dabar nebėra nieko, kas būtų nemadinga. Visų grupių dainų galima klausytis internete. Naujoji karta nebegyvena tik savo laikų muzika, jie gyvena viskuo. Jų muzikinė biblioteka yra nesenstanti. Ir tai nuostabu.
Kai atkūrėme grupę, į mus žvelgė su savotiška pagarba – mes pradėjome kurti elektroninę muziką dar jaunystėje ir tai darome iki šių dienų. Nauji mūsų albumai tikrai geri. Neišleidome jų tik dėl to, kad norėjome ką nors sukurti. Tokiu atveju neleistume jų iš vis.
Mėgaujuosi būdamas OMD. Nenoriu visko sugadinti išleisdamas sumautą albumą. (Juokiasi.)
– Grįžkime prie garsiosios „Enola Gay“. Tai – linksma daina apie tragišką įvykį. Kaip į ją reagavo žmonės?
– Manau, kad kai kuriems toks kontrastas pasirodė kiek keistokas. Bet mes visuomet mėgome kontrastus – kuriame melancholišką muziką, kurią įgarsina linksmi tekstai, ir atvirkščiai. Taip pat pateikiame žmogaus ir technologijų sukurtos muzikos derinį.
Pripažinsiu, esu kiek apsėstas karo. Ne todėl, kad jis man labai patiktų... Jis mane gąsdina. Tačiau kai vyksta karas, esame priversti išdrįsti peržengti daug ribų. Visa tai negalioja, kai gyvename taikoje. Pavyzdžiui, jeigu nužudai žmogų, keliauji į kalėjimą. Bet karo metu niekas nieko už tai nebaudžia.
Kurdamas šią dainą susidūriau su moraline dilema. Pilotas, kuris numetė bombą, nužudžiusią du šimtus tūkstančių žmonių, lėktuvą pavadino savo mamos vardu. Tas pats pilotas manė, kad išsaugojo penkių milijonų žmonių gyvybę. Jis manė, kad pasielgė teisingai.
– Reikia pripažinti, kad šiandien elektroninės muzikos kultūra daugeliui siejasi su žalingų įpročių propagavimu: rūkalais, alkoholiu, narkotikais. Kaip buvo prieš dvidešimt, trisdešimt metų?
– Manau, jog daugelis klausosi elektroninės muzikos todėl, kad nori pašokti. Kai kuriems šokantiesiems reikia papildomos patirties. Klausykite, savo jaunas dienas jau seniai palikau praeityje.
Man – šešiasdešimt metų, tad jei šokčiau iki paryčių, save tiesiog pražudyčiau. (Juokiasi.) Mums elektroninė muzika daugiau siejosi su eksperimentavimu muzikos, o ne įvairių fizinių patirčių atžvilgiu. Vis dėlto kai kuri muziką, niekuomet negali žinoti, kokiems tikslams žmonės ją panaudos.
– Su Paulu buvote vaikinai, kurie domėjosi Antrojo pasaulinio karo lėktuvais, nesirūpinote savo įvaizdžiu. Ar sulaukdavote daug merginų dėmesio?
– Nebuvome „Duran Duran“. Pardavinėdavome įrašus ne todėl, kad merginos mūsų plakatais puošė savo sienas ar kad buvome gražūs. Įrašus parduodavome todėl, kad žmonės juos mėgo. Kaip minėjau, mes nenorėjome būti turtingi ir garsūs. Muziką kūrėme tikrai ne dėl pinigų, šlovės, narkotikų ar merginų.
– Yra sakoma, kad daugelis muzikantų savo būsimas žmonas sutinka prie scenos. Ar taip nutiko ir su jūsų buvusia žmona Toni?
– Ak, taip... Ji atvyko į mūsų koncertą, vykusį Ispanijoje. Taip ir susipažinome.
– O jūsų vaikai – jie irgi jaučia aistrą muzikai?
– Mano vyriausia dukra yra aktorė, ji gyvena Londone. Sūnus – bosistas grupėje „MiG 15“. Ši grupė pavadinta taip pat, kaip rusų kovinis lėktuvas, naudotas Šaltojo karo metu. Kai jo paklausia, kodėl grupė vadinasi būtent taip, jis turi gražų atsakymą: „Šaltasis karas dar nesibaigė, jis tiesiog tapo skaitmeninis.“
Nežinau, ar jų grupei pasiseks, bet jie nuostabūs. Kita mano dukra atrodo tarsi komiksų herojė. Ji turi violetinius plaukus, nešioja juodus kontaktinius lęšius. Los Andželo universitete ji studijuoja japonų kalbą. Visi mano vaikai labai skirtingi, bet kol jie yra laimingi, laimingas ir aš.
– Įkūrėte populiarią merginų popgrupę „Atomic Kitten“. Kaip sekėsi kurti dainas visai kitokiu, nei jums įprasta, stiliumi?
– Buvo linksma! Nors prisidėjau tik prie paties pirmojo albumo leidybos, labai juo didžiuojuosi. Manau, kad tai – puiki popmuzika.
– Kaip sekėsi dirbti su vis sparčiau garsėjančiomis paauglėmis, kurios mokėsi dar vidurinėje mokykloje?
– Pamenu, viskas prasidėjo, kai į vietos laikraštį įdėjome skelbimą, rengėme perklausas. Dirbti su jomis buvo didžiulė atsakomybė, jautėmės kaip jų tėvai. Dvi iš jų buvo septyniolikos, vienai buvo vos penkiolika. Merginos metė mokyklą, kad galėtų dainuoti. Su Liza susitikome prieš keletą metų, ji atvyko į mūsų koncertą. Įdomu tai, kad Lizai šiuo metu tiek pat metų, kiek man buvo, kai pradėjau dirbti su „Atomic Kitten“. Pagalvojau: „O Dieve... Kur dingo visas tas laikas?“ (Juokiasi.)
– Ar merginos daug pykosi tarpusavyje?
– Hmm... Viskas, ką galiu pasakyti, yra tai, jog esu laimingas, kad nebuvau jų vaikinas. Jos buvo sudėtingų charakterių, niekuomet nėjo miegoti. Net kai nuvesdavome jas į viešbučio kambarį, naktį jos iš ten išsliūkindavo ir linksmindavosi iki septynių ryto. O vėliau lyg niekur nieko nueidavo į dušą ir papusryčiaudavo televizijoje. Štai kokia yra jaunų žmonių galia. Buvo beprotiška.
– Buvote minėjęs, kad grupės narė Kerry Katona nemokėjo dainuoti. Ji buvo graži, tačiau neturėjo gerų vokalinių duomenų. Ar tiesa, kad būnant merginų grupėje nebūtina turėti gero balso?
– Kerry prie grupės prisidėjo kitokiais būdais. Ji spinduliavo energija, troško būti žinoma, lydima sėkmės. Taip pat ji buvo choreografė. Liza ir Nataša buvo tos, kurios turėjo puikius balsus, o Kerry buvo grupės slaptasis ginklas.
Turėjau jos atsiprašyti. Vėliau ji Anglijoje tapo labai populiari. Buvau jai sakęs, kad seniau neturėjau supratimo, kaip su ja elgtis. Kai Kerry paliko grupę, ji pradėjo karjerą MTV televizijoje.
Kartą, kai su ja susitikome, trumpai pasivaikščiojome. Ir tada staiga sustojo visas pasaulis. Nė nenutuokiau, kokia ji yra populiari. Šalia jos stojo mašinos, žmonės pradėjo bėgti per gatvę vien tam, kad galėtų ją pamatyti iš arčiau, tuo pat metu Kerry sekė ir šeši paparacai.
Tuomet ji prisipažino, jog kartais jai būna sunku, ir pajuokavo, kad bent jau turi už ką apmokėti savo sąskaitas. Pažinojau ją, kai ji buvo septyniolikos metų paauglė, turėjusi labai sunkią vaikystę. Kerry manė, kad tapimas žinoma padarys ją laimingą. Tačiau nepadarė. Bet jai viskas gerai, ji lanko terapijos seansus. Mums visiems reikėtų terapijos. (Juokiasi.)
