Mudu kalbamės pačiame šventinių darbų įkarštyje, todėl pokalbiui Jurga skiria vos porą valandų, o po to vėl skuodžia į darbus. Jei būtų jos valia, tai kur kas mieliau jaukiai susirangytų erdviame lofte, kurį įsirengė taip, kaip visada svajojo. Namuose dainininkė galėtų leisti ilgas dienas – žvelgti pro didžiulius langus į tolumoje ūžiantį miestą, smagiai žaisti su vienuolikmečiu sūnumi Adu, o atėjus įkvėpimui atsiduoti kūrybai.
„Jeigu atvirai, pastarasis laikotarpis man nebuvo lengvas“, – jau pokalbio pradžioje prisipažįsta J.Šeduikytė, visa galva pasinėrusi į pasirengimą šventinių koncertų turui. Besibaigiantys metai jai buvo kupini permainų ir savęs ieškojimų tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje.
– Kokiomis nuotaikomis palydite 2019-uosius?
– Oi, labai daug gerų nuotaikų, nes prieš kelias dienas save įvėliau į savotišką aferą – išsikėliau sau iššūkį pagerinti save ir pažinti save labiau. Kiekvieną dieną pradedu tuo, kad duodu sau užduotį, kurią turiu įgyvendinti iki dienos pabaigos. Ši užduotis šiek tiek išstumia iš patogumo zonos.
– O kodėl prireikė ieškoti geresnės savęs?
– Tiesiog jaučiau, kad visa mano muzika tamsesnė, nei norėčiau. O labai norisi šviesų, įrašyti šiltą, nuoširdų albumą, kuriame žengiu geroką žingsnį į priekį. Ir kadangi visiškai nemoku meluoti, man reikėjo susikurti būseną, kuri būtų natūrali. Mes labai daug skaitome knygų, labai daug žinome teorijų, kaip gyventi, bet dabar nusprendžiau: užtenka – reikia nebeskaityti tų knygų, o tiesiog pradėti gyventi pagal tai, ką jau žinau gyvenime. Kitas dalykas: labai noriu parodyti žmonėms tai, kad man labai reikia bendravimo tarpusavyje. Ir mano koncertai yra dialogas, o ne monologas. Aš galbūt buvau pastaruoju metu užsidariusi ir dabar tiesiog stengiuosi atsidaryti.
– Maniau, kad esate žmogus, visuomet skrajojantis šiek tiek padebesiais.
– Esu introvertė, bet psichologai tai išreiškia ekstravertiškai. Žodžiu, tai žmonės, kurie būna vieni ir staiga jiems prireikia žmonių. Jie nori pabūti su žmonėmis, po to vėl jaučia, kad užsidarė šliuzas. Man gal reikėjo tokių įvardijimų iš šono, kad suprasčiau, jog galiu būti tokia, kokia esu, nes iš tikrųjų esu gal įdomesnė, nei atrodau. Ne visi supranta, kaip čia su manimi bendrauti.
Todėl nusprendžiau save geriau pažinti ir suprasti, iš ko aš susidarau, kas man patinka, o kas – ne. Tai ir yra to iššūkio esmė.
– Ar jau spėjote atlikti prabėgusių metų auditą?
– Šie metai man yra šiek tiek kitokie, nes sumažinau tempą, stengiausi į viską įsižiūrėti ir pastebėjau, kad svarbiausias dalykas ir geriausia investicija yra į santykius. Santykius su artimais žmonėmis, giminėmis. Artimas pokalbis su jais stengiantis, kad nebūtų tuščiai gaištamos dienos.
Man nepatinka, kai žmonės trumpam susiskambina, paklausia, kaip laikaisi, ir nė negirdi atsakymo. Dabar stengiuosi pati taip nebedaryti. Laiko mes turime visada, pilną bagažą savo laiko. Tik klausimas, kokios priežastys susidėlioja, kad jį naudojame netinkamai. Dar vienas svarbus dalykas – garsiai įvardyti, ko tu nori. Jei neįvardiji ir lauki, kad visi kiti susipras, tai čia ne jų bėda, o tavo paties. Stengiuosi sau duoti užduotis, kad atviriau bendraučiau su visais man svarbiais žmonėmis.
– Skamba lyg tam tikros kaukės nusiėmimas.
– Tos kaukės stengiuosi neturėti ir man jos nepatinka nuo vaikystės, dėl to man ir sunku būti scenoje. Buvau labai stipriai nudegusi, todėl nustojau pasitikėt žmonėmis. Duok Dieve, kad tai būtų tiesiog etapas, nes tai irgi yra normalu.
Kai tau skauda, būni šiek tiek užsidaręs, o po to susitvarkai ir vėl turi eiti į žmones ir jais pasitikėti.
– O jums dabar skauda?
– Ne, gal aš įpratusi apie tai galvoti, nes šie metai buvo gana skausmingi... Nebijau permainų ir labai džiaugiuosi, kad galiu ramiai jas priimti, nes buvau labai užstrigusi kažkur paauglystėje. Laukiau progos, kad pradėčiau leisti laiką su savimi. Tempas buvo labai didelis.
Didesnis išorinis, nei vidinis ir dabar aš pristabdžiau tuos dalykus, pradėjau žiūrėti, supratau, kad turiu labai didelę dovaną, jog kūryboje esu visa nuoširdi.
Vidinis dialogas su savimi dabar labai stiprus. Ir labai dėl to džiaugiuosi, nes anksčiau ar vėliau tu būsi su savimi. Ir tai yra ne skausmas. Žinau, kad šios Kalėdos – lūžio taškas, bet jis atneš kai ką nauja. Net neabejoju.
– Ar bijote permainų?
– Ne ne. Įsivaizduokite: ateini į kavinę, kur visada gerdavai kavą. Kavinė uždaryta. Ak! Visa diena sugadinta. Arba galvoji: gerai, šiandien išgersiu arbatos, arba eini į kitą kavinę, kurią matei už kampo, ir esi atviras naujiems patyrimams.
Man atrodo, kad didžiausias žmogaus privalumas yra pokyčiai.
Jie yra kaip ir ženklai, kad yra dalykai, kurių mes nevaldome. Ir mes realiai nekontroliuojame savo gyvenimo didžiosios dalies. Dabar valdau situaciją. Neišmoktos pamokos dažniausiai kartojasi. Bet kai esi atviras su savimi ir atviras visiems variantams, kurie bus tavo gyvenime, tada ateina dovanos. Žmonės pradeda kitaip su tavimi bendrauti. Ir tada pamatai ženklus, kad esi savo laiku, savo vietoje.
– Atrodo, kad gyvenime jums labai svarbi darna ir ramybė, nors tai mažai suderinama su scena.
– Nemokėjau šnekėtis ir scena mane to išmokė. Tai kažkiek saugesnis būdas, kai gali pasakyti ir nulipi nuo scenos, nors žmonės gal norėtų pasišnekėti ir asmeniškiau. Dabar mano iššūkis – bendravimas per socialinius tinklus, labai laukiu žmonių atsiliepimų, kviečiu dalyvauti tame pačiame iššūkyje, tik supratau, kad mano iššūkis nelabai tas, kurio jiems reikia. Šis interviu – taip pat iššūkis. Esu keistas žmogus, kuriam jaukiau tada, kai kitiems labai nejauku.
Stovėdama viena pati scenoje prieš minią žmonių aš geriau jaučiuosi nei su didele komanda.
– Visada buvote viena paslaptingiausių ir uždariausių pramogų pasaulio atstovių, neatviravote apie savo asmeninį gyvenimą, niekada nenaudojote tikrosios Jurgos gyvenimo momentų didesniam populiarumui susižerti.
– Nelabai mėgdavau klausimų apie apatinius. Jei įtikintumėte, kad man reikia apie juos pašnekėti, tada gerai – šnekėtume. Bet kiekvienoje situacijoje klausiu savęs, ar man jauku šnekėti viena ar kita tema, ar ne. Vieniems faina ir gipiūrus aptarinėti, ir matmenis, ir apie turinį pašnekėti, kitiems – ne. Viskam yra laisvė, tik nelabai matydavau, kodėl ką nors turiu sakyti, jei nelabai jaukiai jaučiuosi. Tai irgi labai žmogiška savybė.
Aš esu žmogus introvertė. Kartais būnu labai nuoširdi, atveriu savo vidų, bet tik tam tikromis aplinkybėmis, nes man irgi reikia šilumos. Dabar šnekėti man nėra baisu, nes jaučiu abipusę šilumą.
– Tuomet pasinaudosiu tokia šilta atmosfera ir pateiksiu neparankų klausimą. Nors dar vasaros pabaigoje su vyru Vidu Bareikiu atšventėte santuokos dešimtmetį, jau kuris laikas pramogų pasaulyje sklando kalbos apie jūsų santuokos griūtį.
– Mes gyvename atskirai. Šio dalyko neslepiu, tai tiesiog faktas, visada išsaugosime šiltus santykius dėl sūnaus, bet mūsų istorija baigta, o toliau ta tema kažkaip nejauku kalbėti.
– Ar jums svarbi meilė?
– Kaip jau minėjau, geriausia investicija yra į santykius. Žmogus gali atsiskleisti iki tam tikros ribos vienas, bet toliau jis gali išsiskleisti tik santykiuose su kitu žmogumi. Dėl to man tai yra kryptis.
– Kokia moteris esate šeimoje?
– Kokia moteris man yra graži? Kuri save išreiškia ir jaučiasi turinti galimybę išreikšti savo jausmus šeimoje. Tegul taškosi, byra ant žemės puodai – nesvarbu. Aš, pavyzdžiui, neturiu sugebėjimo tėkšti lėkštę į grindis.
– Per dešimt santuokos metų nė karto neteko to daryti?
– Mokausi. Tas mandagumas šeimoje buvo labai stiprus, tarpusavio pagarba buvo tokia stipri, kad kartais dėl kito užsidarydavai.
– Bet juk svarbu ir pačiam išsikrauti...
– Daužai kriaušę ir išsikrauni normaliai. Turiu pirmąjį karatė diržą, sportuoju, mėgstu baseiną. Aš negaliu ant kito žmogaus užkrauti savo problemų. Aš jaučiu, kad tai ne jo problema. Dabar aš jau tai matau. O tada, kai pirmieji konfliktai būna, tiesiog nepastebi. Manai, kad jis to nesupranta ir panašiai. O dėl ko reikalauji tave suprasti? Kokie vaidmenys šeimoje? Daugelis moterų nepastebi, kad jos išsirenka vyrą pagal savo tėvą. Arba pagal tai, kas buvo įprasta šeimoje. Papuola į uždarą ratą ir nesupranta, ką daryti.
Mano nuomone, visiškai normalu psichoterapija, bandyti paanalizuoti save ir išsiaiškinti svarbiausius dalykus. Yra paprasta formulė: kitam žmogui rodai tik 51 procentą dėmesio. Rytą atsikėlęs tu gali paklausti jo: o ką aš dėl tavęs šiandien galiu padaryti? Tada nebelieka tų uždarų dalykų.
Reikia kalbėtis kiekvienoje situacijoje, kuri yra konfliktinė. Negali visą laiką nusileisti kitai pusei, nes santykiuosi turi abu būti laimingi – vienas tiek, kitas irgi panašiai, kad toliau susiėmę rankomis galėtų eiti. Ir išspręsti problemas galima tik tokiu būdu.
– Ar visa tai suprasti padėjo specialistai?
– Dabar vaikštau pas psichoterapeutą, nes išbandau tam tikrus vaikystės modelius. Neseniai dariau asmenybės testą. Jis parodė, kaip tam tikroje situacijoje būčiau pasielgusi anksčiau ir kaip pasielgčiau dabar. Supratau, kad keičiuosi. Ir tą pokytį jaučiu.
Vadinasi, žmogus gali keistis, bet negalima keisti kito žmogaus. Tai gali daryti tik su savimi, nes esi medžiaga, kurią pats ir valdai. O kito žmogaus noras, kad pasikeistų, yra tik iliuzija. Reikia daryti judesius ir pačiam save stumti į priekį ir nelaikyti viduje neigiamų emocijų.
Niekas apie tai nešneka, bet neišsakyti neigiami jausmai, nuoskaudos, pykčiai yra tarpinė būsena, iš kurios turi pereiti į kitą etapą. Šios būsenos yra stiprios dėl to, kad pamatytum, kiek tau svarbu žengti kitą žingsnį.
– Ar asmeniniai išgyvenimai netrukdo kūrybai?
– Buvo etapas, kai tiesiog jaučiau, kad nieko nenoriu. Nenoriu kurti, ko nors daryti ir pan. Tai labai sudėtinga, nes kūryba – mano darbas, todėl turiu norėti kurti. Bet čia prievartos negali būti.
Tada tu išrašai dienoraštyje savo emocijas, bandai jas kaip nors išreikšti, priimti, ir ledai kažkaip pajuda.
– Jeigu vieną dieną tektų atsisveikinti su scena, ar įsivaizduojate, ką norėtumėte veikti?
– Labai norėčiau į televiziją. Reikia surinkti chebrą ir sugalvoti gerą įdomų projektą. (Juokiasi.)
Dar šiais metais lankiau masažo kursus. Labai patinka. Mano kelias visada veda per baimes. Į sceną ėjau, nes labai bijojau žmonių. Ir dabar sąmoningai einu ten, kur baisiausia. Sako, scenos baimė yra didesnė už mirties baimę. Įveikiau ir aukščio baimę – į dangų kilau oro balionu.
Supratau, kad baimę galima nugalėti, kai nukreipi dėmesį toje baisioje situacijoje į ką nors kita. Bijojau vandens, bet ėmiau lankyti plaukimą. Ir masažas buvo prisilietimo baimė. Dabar susitikus kitą žmogų man nebaisu jo apsikabinti. Taigi, manau, be scenos neprapulčiau.
– Ko palinkėtumėte pati sau ir visiems žmonėms 2020-aisiais?
– Pasakysiu metaforiškai. Noriu, kad įsivaizduotume, jog esame dailininkai, ir susirinktume mėgstamiausias spalvas, iš kurių tapome savo paveikslus. Kad aiškiai atskirtume tai, kas yra mūsų ir kas – ne. Išryškintume dalykus, prie kurių dar turėtume padirbėti. Linkiu naujaisiais metais pradėti pirmą dieną priėmus save tokį, koks iš tikrųjų esi.
Be jokio smerkimo. Nes turime teisę tiek pykti, tiek bijoti, tiek paslysti, tiek parkristi. Kiti žmonės, neišgyvenę to, ką mes išgyvenome, mus kartais smerkia. Aš manau, kad kiekvienas turi didelį motyvą elgtis taip, kaip jis elgiasi. Kiekvienas mūsų viduje turi tą potencialiai gerą žmogų, kuris gali būti laimingas. Tokie ir būkime.
