Florencija – Italijos Toskanos regiono sostinė, vienas seniausių ir gražiausių miestų ne tik šioje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Patys italai sako, kad Florencijoje yra sukaupta didžiausia meno palikimo dalis, todėl šis miestas neatsitiktinai – vienas lankomiausių visame pasaulyje.
Florencijoje galima pamatyti puošnių muziejų, galerijų, kuriose eksponuojami unikalūs meno šedevrai, dailiai išpuoštų pastatų, paklaidžioti žaviomis miesto gatvėmis.
Visa tai skirta turistams. Bet yra kita Florencijos pusė – matoma tik išrinktiesiems.
Lietuvių dizainerė, mados namų „Femmes Fatales“ kūrybos vadovė Ella Tatarinova jau ne vienus metus savo gyvenimą dalija tarp Vilniaus ir Florencijos, yra artima italų princų Strozzi šeimos draugė, todėl tik jos dėka turėjome galimybę susipažinti su šiais didikais.
Kaip skelbia užsienio žiniasklaida, visai neseniai buvo įrodyta, kad jauniausios Strozzi atžalos – princesės Natalia ir Irina – yra Lizos Gerardini palikuonės. Francesco Giocondo žmona pozavo garsiajam Leonardo Da Vinci kūriniui „Mona Liza“.
„Prieš kiekvieną išvyką į Strozzi valdas jie paprašo mano svečių sąrašo su pavardėmis ir pareigomis. Šį sąrašą jie kruopščiai tikrina ir tik po to patvirtina, kas iš mano svečių gali įkelti koją į jų valdas. Juk tai viena seniausių ir labiausiai gerbiamų aristokratų šeimų Europoje“, – pasakoja E.Tatarinova.
Toks garsiosios Strozzi šeimos elgesys suprantamas, juk jų valdose iki šiol saugomos didžiulės vertės meno dirbinių kolekcijos ir įspūdingi turtai, sukaupti per daugiau nei tūkstantmetį trunkančią giminės istoriją.
Ankstų rytą pradėjome kelionę iš Florencijos į Toskanos regiono gilumą. Šiuo metų laiku čia – pats baltųjų trumų medžioklės sezono įkarštis.
Čia esanti kadaise vienos įtakingiausių Italijos šeimų Strozzi pilis įsikūrusi kelių šimtų hektarų teritorijoje, esančioje vaizdingoje kalvų ir vynuogynų apsuptoje vietovėje.
Strozzi dinastija į istorijos vadovėlius pateko dar prieš gerą tūkstantmetį. Dėl įtakos Toskanoje tada ji surėmė ietis su ne ką mažiau garsia Medicci šeima. Nors kovos čia jau seniai pamirštos, šiose valdose tarti ką tik minėtos pavardės nevalia.
Šią taisyklę puikiai žino kiekvienas pakviestas pasisvečiuoti karališkosios Italijos šeimos valdose – tiek čia kasmet sugrįžtantis buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas, tiek kadaise čia lankęsis Jungtinių Valstijų vadovas Billas Clintonas ar Rusijos galva Vladimiras Putinas ir net pats Romos popiežius Pranciškus.
Kaip jau supratote, tai išties ypatinga vieta. Tačiau garsi visoje Europoje ji ne tik dėl kilmingų savo savininkų, žymių svečių, bet ir dėl čia kartą per metus rengiamų vienų paslaptingiausių pasaulio grybų – trumų medžioklės.
Princesė Irina Strozzi atvykėlius lydi į garsiąją baltųjų trumų medžioklę. Liepia apsiginkluoti kantrybe, apsiauti botus ir nusiteikti netikėtumams.
„Viskas priklauso nuo oro, juk baltieji trumai auga tik du mėnesius per metus. Jiems reikia drėgmės. Trumų kaina nuolat kinta. Sezonui prasidėjus nustatoma viena, o po to, priklausomai nuo to, kiek randama ir kokios kokybės, kaina keičiasi. Šiųmetinė siekia 4500 eurų už kilogramą.
Baltųjų trumų negalima išauginti, jie – laukiniai, juoduosius galima, todėl kiekį ir kainą galima numatyti. Vieną savaitę baltųjų trumų galima rasti daug, o kitą savaitę – nieko“, – išskirtiniame interviu „Stiliui“ pasakojo princesė Irina.
Vilos „Kusona“ teritorija aptverta, prižiūrima apsaugos ir aiškiai paženklinta. Rinkti trumus jų sezono metu, tai yra vėlyvą rudenį, čia galima tik Strozzi šeimos nariams ir jų samdomam specialų leidimą tai daryti turinčiam vedliui.
„Valstybė nekontroliuoja trumų medžioklės, bet ir be to čia galioja daugybė taisyklių. Visi gali eiti į mišką, net jei jis privatus, ir ieškoti trumų. Jei aptversi savo plotą ir kas nors užeis rinkti trumų, tuomet jau bus keliama baudžiamoji byla“, – pasakojo kilminga pašnekovė.
Tiesą sakant, požemių perlais vadinamų grybų ieško ne žmonės, bet du pilyje gyvenantys specialiai tam treniruoti šunys. Visą šį beveik keturias valandas trunkantį ir beveik pusę tūkstančio eurų žmogui kainuojantį procesą prižiūri Strozzi giminės atstovai.
„Per savaitę į trumų medžioklę išeiname kasdien, – pasakojo Irina. – Visuomet iš ankstyvo ryto. Nors paprastai trumų medžiotojai vaikšto naktimis, nes nenori, kad žmonės matytų jų plotus.“
„Tai aristokratiškas žaidimas su savomis taisyklėmis“, – neslepia dizainerė E.Tatarinova, supažindinusi mus su garsiąja Strozzi šeima. Lietuvių mados kūrėja čia pat priduria, kad trumų medžioklei turi pasiruošti kiekvienas joje dalyvaujantis. Damos galvas puošia skrybėlėmis su plunksnomis, velkasi kailinius ir patogias kelnes, visi įsispiria į guminius batus, nes sekti šunis kalvotais miškais, kartais net pelkynais, tenka keliolika kilometrų. Nors oro temperatūra pliusinė, drėgmė didžiulė, todėl kūnas greitai ima šalti.
Požemių perlais vadinami grybai – vieni brangiausių ir vertingiausių delikatesų, vartotų jau senovėje. Tiesa, tada niekas nežinojo, ar tai augalas, gyvūnas, ar gruntas. Vėliau trumai, kartais dar vadinami triufeliais, tapo gurmanų virtuvės simboliu. Bene svarbiausia šių grybų savybė – stiprus specifinis kvapas.
Sakoma, kad trumų medžioklė – šiandien savotiškas gero tono ženklas mėlynojo kraujo turintiems žmonėms, norintiems parodyti, kaip svarbu išsaugoti šimtmečius gajas aristokratiškas tradicijas. Arba bent jau tai parodyti aplinkiniams. Į ją save gerbianti Europos aukštuomenei priklausanti šeima būtinai leidžiasi kasmet ir pasikviečia svarbius sau asmenis.
Norintieji patekti į medžioklę Strozzi šeimos valdose dar prieš Naujuosius stoja į eilę. O juk medžioklė – dar tik kitą rudenį.
– Kiek metų reikia mokytis ieškoti trumų? – paklausiau princesės Irinos. O ji nusijuokė ir pabrėžė, kad tai jokiu būdu nėra grybavimas.
„Pirmiausia reikia išlaikyti egzaminą ir gauti licenciją. Valdžia tai tikrina. Jei jus sustabdys policija ir sužinos, kad neturite licencijos, skirs didelę baudą. Tai pirma. Tokia kontrolė.
O po to atsiranda patirtis, reikia praktikos, nes visų trumų medžioklės paslapčių jūsų niekas nemokys. Jei kokio medžiotojo paprašysite pasidalyti žiniomis, jis niekada nesutiks. O jei ir sutiks, visko nepapasakos“, – neslėpė princesė.
Jei svarstote, kodėl už grybavimą, kuriame esi tiesiog stebėtojas, tenka mokėti šimtines eurų, o po to tie grybai net nepriklauso tau, mes jau turime atsakymą – ar dar kada nors turėtumėte galimybę priartėti prie Senojo žemyno kilmingų šeimų tradicijų, drauge su jais sėsti prie bendro stalo, iš jų pačių lūpų išgirsti tūkstantmetį skaičiuojančias istorijas ir vaišintis jų rūsiuose brandintu vynu? Ko gero, ne. Tad mokėti už tokią galimybę tikrai verta.
Tiesą sakant, tikrosios trumų medžioklės žvaigždės net ne princesės ar garbingi jų svečiai, o du šunys – kelerių metų kalytė ir jos palikuonė. Tokie šunys, vos tik išvydę pasaulį, pratinami prie brangiųjų grybų kvapo: iš pradžių kalės speneliai trinami trumais, kad šunelis dar su pirmu pienu pajustų jų skonį, o paaugęs jis specialiai mokomas užuosti po žeme, kartais net dvidešimties centimetrų gylyje, augančius garsiuosius grybus, tačiau jų nerausti.
Aptikęs juos keturkojis suloja ir atsitraukia, leisdamas savo šeimininkui specialiu įrankiu iškasti trumus iš žemės.
Tiesa, jų atsargos kasmet mažėja. 1890-aisiais pasaulis galėjo pasigirti radęs 2200 tonų trumų, o pastaraisiais metais šis skaičius tesiekė 150 tonų.
O šios medžioklės mūsų laimikis buvo 144 gramai baltųjų trumų.
Surastas laimikis dedamas į medžiaginį maišą. Medžioklės pabaigoje jis pasveriamas. Princesė Natalia neslepia, kad būna dienų, kai jos svečiai neranda nė vieno grybo, o štai mums pasisekė – svarstyklės rodo net 144 gramus.
Italai sako, kad trumai – kaip deimantai, todėl suprasti jų vertę galima tik turint gyvenimiškos patirties. Europoje jie labiausiai paplitę Italijoje ir Prancūzijoje. Virtuvėje dažniausiai naudojami švieži, konservuoti arba šaldyti. Grybų minkštimas susmulkinamas ir beriamas į jau pagamintą makaronų, vištienos, žuvies patiekalą, taip pat juo gardinamos sriubos, užtepėlės ir padažai.
