Oksanos sukurtam ir kasdien puoselėjamam prekės ženklui – jau beveik septyneri metai. Tada, kai moteriai kilo idėja kurti papuošalus iš natūralių akmenų, tiksliau – tiesiog verti karoliukus, daugelis į tai žiūrėjo su šypsena, o tikslas iš to uždirbti pinigų kėlė net juoką.
„Neslėpsiu, pradžioje aplinkinių nuomonė kišo man koją, nepasitikėjau savimi, daug kartų norėjau viską mesti, tačiau laimingų klientų atsiliepimai kaskart vis labiau uždegdavo aistrą manyje užsiimti šia veikla, todėl ilgainiui keitėsi ir papuošalai“, – pasakojo O.Šemberienė.
Pradėjusi nuo apyrankių vėrimo, šiandien ji jau gamina ir auskarus bei vėrinius. Moteris juokauja padariusi daugiausia, ką galima padaryti namų sąlygomis. O jei išsikeltų tikslą gaminti rimtesnius papuošalus, tai tik juvelyro dirbtuvėse.
– Balandžio pradžioje su vyru Deividu susilaukėte pirmagimės Lukrecijos. Kaip sekasi derinti motinystę ir širdžiai mielą veiklą – papuošalų kūrimą?
– „Gyvas akmuo“ esu aš. Neturiu jokių padėjėjų, asistentų, socialinių tinklų administratorių. Visi papuošalai, kuriuos gauna klientai, yra mano rankų darbo, todėl tai ypač kiša koją dabar, kai susilaukiau dukrelės. Laiko stoka – didžiausia mano problema.
Jei atvirai – ne kartą mąsčiau susirasti pagalbininkų, tačiau nesu tikra, ar noriu pradėti masinę gamybą. Darbe esu labai smulkmeniška, perfekcionistė.
Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad niekas nepadarys geriau už mane. Tai vadinu savo didžiausiu trūkumu. Dėl to pačiai tik sunkiau.
Be to, man malonu kiekvieną papuošalą paglostyti ir išmylėti prieš atiduodant klientui. Ką jau kalbėti apie tai, kad pačiai verti ir yra mano pomėgis.
Laukdamasi Lukrecijos nuolat kartojau, kad į darbus grįšiu kuo greičiau. Juolab kad mano darbai buvo Lukrecijai skirtame kambaryje. Vaikelis lovytėje miega, aš veriu karoliukus – kas gali būti geriau? Deja, taip nenutiko.
Planus sujaukė po gimdymo atsiradusios komplikacijos. Teko ilgesniam laikui pamiršti darbus. Buvo labai sunku, ne kartą aplankė mintis viską pabaigti, nes užsakymai eina, žmonės tikisi, laukia, o tu neturi jėgų išlipti iš lovos.
Tiesą sakant, iki dabar ieškau mygtuko, perjungiančio „vystyklai – kūryba“ režimus. Nuoširdžiai žaviuosi moterimis, galinčiomis ne tik kibti į darbus vos susilaukus vaikelio, bet dar ir sukuriančiomis naujus verslus!
– Kokia yra naujoji jūsų kolekcija? Apie kokią moterį galvojote ją kurdama? Atrodo, ji labiau skirta ne paauglei mergaitei, o kur kas brandesnei moteriai. Gal ir pati jaučiatės labiau subrendusi?
– Naujoji labradorito kolekcija skirta moteriai, pasaulį reginčiai kiek plačiau, nei mato akys. Savimi besidominti, ieškanti, tobulėjanti, jaučianti ryšį su gamta ir visata – tai moteris, kuriai kuriu.
Apie savo papuošalų pirkėjas žinau daugiau, nei reikėtų. Juk dažnai siuntas siunčiu klientėms į darbą, kuris daug pasako apie moteris. (Juokiasi.) Mano papuošalas moteriai – asmenybės veidrodis, ne materialinių galimybių išraiška.
Niekada neturėjau tikslo kurti tik tam tikrai moterų amžiaus grupei, tačiau tikėjimas, kad akmuo yra užaugintas gamtos ir jis kupinas energijos, – brandžios asmenybės požymis, ir tai nepriklauso nuo metų skaičiaus.
– Sakoma, kad verti karoliukus – anoks čia menas, kiekviena mamytė tai gali. Kuo ypatingi jums pačiai papuošalai, kuriuos kuriate?
– Taip, verti karoliukus tikrai gali kiekviena mamytė, o juos pardavinėti septynerius metus – jau sunkiau. (Juokiasi.)
Esu puikiai susipažinusi su savo rinka, žinau visus akmenukų vėrėjus, esančius ir buvusius feisbuke. Daugelio jau nėra. Labai banali ir mano itin nemėgstama frazė „daryk iš širdies“ man kūryboje pasiteisino daugiau nei 100 procentų.
– Kiek mamos atsispindi jūsų kuriamuose papuošaluose? Ar pastebėjote, kad susilaukus dukrelės pasikeitė ir jūsų kūriniai?
– Naujoji labradorito kolekcija – pirmoji, kurią sukūriau jau būdama mama. Žinote, anksčiau pagaminu papuošalą, žiūriu ir galvoju: ne, netinka, per daug bobiškas. Šįkart pagaminau auskarus, žiūriu ir galvoju: kokie moteriški ir elegantiški! Įtariu, tai mamystės požymis. (Juokiasi.)
Pamenu, kaip sakiau, kad ant savęs fotografuoti savo gaminius yra lengviausia išeitis, nereikia ieškoti išskirtinių asmenybių ar modelių. Pirmą kartą per septynerius metus savo kolekcijos veidu tapau pati!
Turbūt pagaliau pasijutau verta pristatyti moterims kurtus papuošalus ir tai atsitiko dėl naujų likimo skirtų mamos pareigų.
Būsiu nepopuliari, tačiau manęs motinystė visiškai neįkvėpė kurti! Motinystė man suteikė be galo daug: gyvenimo pilnatvę, meilę, kokios anksčiau niekada niekam nejaučiau, dėkingumo visatai jausmą, nuolatinį baimės jausmą, rūpestį, tik ne kūrybos impulsą!
Pradėjau treniruoti kūrybingumą. Teko prisiminti, kaip prisišaukdavau kūrybos mūzą pradžioje. Jaučiuosi viską bepradedanti iš naujo. Motinystė mane išvijo iš komforto zonos, o tai privertė gerokai susiimti.
– Ar motinystė pakeitė jus kaip moterį, kaip žmogų, asmenybę?
– Kantrybė prarado ribas. (Juokiasi.) Rodos, erzina viskas, tik ne vaikas. Motinos meilės savo vaikui nenupasakočiau jokios kalbos žodžiais. Jie tiesiog neegzistuoja.
Kartais žiūriu į miegančią dukrą ir net skauda krūtinę nuo to stipraus neapsakomo jausmo. Tapau itin jautri vaikų atžvilgiu. Kiekvienas gatvėje verkiantis vaikas man drasko širdį. Ech, esu vis dar hormonų paveikta. O gal tai jau visam likusiam gyvenimui? (Juokiasi.)
– Kokia ji – aštuonių mėnesių panelė Lukrecija? Jei kurtumėte papuošalą dukrai, koks jis būtų?
– Jei pasakysiu, kad Lukrecija yra geriausia pasaulyje, ar kas patikės? (Juokiasi.)
Specialaus mamos papuošalo dukrai dar nesu suvėrusi. Bet tokiai apyrankei daug kūrybos, fantazijos ir improvizacijos tikrai nereikėtų. Tai būtų rožinis kvarcas – besąlygiškos meilės akmuo.
