TV laidų vedėja Zita Kelmickaitė:
„Mano supratimu, automobilį galima vairuoti tuomet, kai tu gali viską sau leisti. Leisti sau turėti privatų mašinos meistrą. Taip pat turėtumei turėti daug pinigų tam, kad galėtum neskaičiuoti benzino. Automobilis juk skirtas važiuoti. Tai nėra koks nors pagarbos ženklas. Tai turi būti daiktas, kuris gerai važiuoja. Kadangi gyvenu centre, niekuomet didelio poreikio ir nejaučiau, tačiau niekada nesakyk „niekada“. Man labai patiktų vairuoti.“
Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus:
„Aš teises turėjau, tačiau kažkur nukišau. Jau nė neprisimenu, kaip reikia važiuoti automobiliu. Man geriau būti vežamam – sėdėti ir tuo metu mąstyti. Išties nejaučiu jokio poreikio vairuoti. Manau, kad miestas ir šalis saugesni, kai aš nevairuoju.“ (Šypsosi.)
Renginių organizatorius Saugirdas Vaitulionis:
„Nevairuoju, nes tiesiog nenoriu, o ir nėra reikalo. Gyvenu Senamiestyje, biuras ir susitikimai – viskas vietoje. Jei mieste, yra taksi. O, pavyzdžiui, į pajūrį dievinu važiuoti traukiniu. Kol važiuoju, dar ir krūvą darbų nudirbu kompiuteriu. Niekada nejaučiau diskomforto, kad nevairuoju.“
Dizaineris Juozas Statkevičius:
„Taip yra dėl kelių priežasčių: nemėgstu parkavimo, benzino pylimo. Kodėl turėčiau atimti šį darbą iš vairuotojų? (Šypsosi.) Didžiulis džiaugsmas, kai nereikia apie nieką galvoti, o tiesiog sėdėti ir važiuoti. Ką jau kalbėti apie visus mašinos taisymus, valymus, garažus... Važiuodamas automobilyje sutvarkau visus reikalus. Tai yra dalis mano gyvenimo. Tačiau išduosiu jums paslaptį – žadu eiti mokytis. Nors vairuoti moku, žinias reikia atnaujinti.“
Parfumerininkas Aistis Mickevičius:
„Nevairuoju automobilio, nes neturiu teisių. Teisių neturiu, nes neįsivaizduoju savęs prie vairo, bijočiau automobilių srauto. Kita vertus, ponai patys nevairuoja, juos vežioja limuzinai su vairuotojais.“ (Šypsosi.)
