„Žiūriu į kūrybą plačiai ir savęs neriboju. Gali būti, kad ir drobę vieną dieną paimsiu į rankas – viskas jungiasi ir persipina. Man svarbu būti laisvai, suteikti erdvės sau ir drąsiai gyventi“, – sako įspūdingų juvelyrinių dirbinių parodos duris neseniai Vilniuje, galerijoje „Argentum“ atvėrusi V. Adomaitytė.
Interviu kūrėja atskleidė, kaip gimsta jos darbai, papasakojo, kodėl pasirinko šį kelią ir su kokiais iššūkiais kasdien susiduria. Ji pokalbio metu taip pat prasitarė ir apie klientų užsakymus, kurie daugelį priverstų aiktelėti iš nuostabos, ir planus parodą gegužę surengti Paryžiuje.
Kurti įkvėpė tetos svajonė
– Violeta, papasakokit, kodėl pasirinkote kūrėjos kelią ir kaip priėjote iki tokio pasirinkimo?
– Nuo vaikystės patiko piešimas. Prisimenu, kad kol atlikdavau namų darbus, pripiešdavau pilną sąsiuvinį. Ir taip kiekvieną dieną. Taip pat suveikė ir tetos įtaka. Ji dirbo gydytoja, tačiau turėjo neišsipildžiusią svajonę – tapybos studijas. Laisvalaikiu ji daug tapė. Dėl jos ir pajutau kūrybos žavesį. Buvau dar visai maža, ikimokyklinukė. Netgi dabar, jei tik pagalvoju apie tuos praėjusius laikus, mano širdis suvirpa.
Kai suėjo 12 metų, nusprendžiau baigusi mokyklą studijuoti tapybą. Po septynerių metų, kai man buvo 19, įstojau į VDA. Pasirinkau vaizduojamosios grafikos studijas, nes tada mane domino iliustracija. Darydama ofortus pirmą kartą prisiliečiau prie metalo. Gimęs susidomėjimas šia medžiaga laikui bėgant tik augo, o nuo grafikos iki juvelyrikos tada buvo jau tik nedidelis žingsis. Viskas vyko labai natūraliai, organiškai.
Vieną dieną Sereikiškių parke važinėjantis dviračiu tarsi perkūnas iš giedro dangaus šovė mintis, kad galėčiau kurti juvelyriką. Taigi, po trejus metus trukusių grafikos studijų Vilniuje persikrausčiau į Telšius studijuoti metalo meno VDA Telšių dailės fakultete. Juvelyrika man buvo tarsi magija, alchemija ir iki dabar ji mano akimis yra stebuklinga. Grafiką mačiau tarsi realybės vaizdavimą, o juvelyrika man buvo pati realybė. Juvelyrinį dirbinį galima liesti, laikyti rankose, nešioti, jis tampa žmogaus identiteto dalimi.
– Kodėl jums svarbu kurti, kam jums to reikia?
– Buvau pradėjusi galvoti apie tai, ką veiksiu pabaigusi akademiją. Žavėjo mintis, kad dirbant juvelyru geografinė vieta nėra svarbi, kad gali susikurti sau darbo vietą net ir vienkiemyje. Taip pat galvojau, kad visada bus žmonių, kuriems reikės juvelyrikos darbų norint įprasminti svarbius jų gyvenimo įvykius, o prisidėti prie to man atrodė svarbu. Būtent to ir norėjosi.
– Kaip jūsų pasirinkimą tapti kūrėja vertino šeimos nariai, bičiuliai? Ar yra kada tekę susidurti su skeptikais, sakančiais, kad ateityje susidursite su vargais pasirinkusi tapti menininke?
– Tėvai visada palaikė ir tikėjo manimi. Ir kai stojau į grafiką, ir kai perėjau į juvelyriką. Mama ypač palaikė. Daugelis mano draugų yra iš dailės pasaulio, todėl mano ieškojimai ir eksperimentai jiems atrodė suprantami.
O skeptikų sutikti tikrai teko. Seneliai nebuvo labai patenkinti. Bet jaučiau ir meilę iš jų. Mano senelis, kai aplankydavau, man rankas bučiuodavo ir sakydavo, kad pasirinkau sunkią specialybę, linkėdavo ištvermės ir sėkmės.
Esu sutikusi gerų žmonių ir ne iš šeimos rato, kurie mane skatino, tikėjo ir palaikė, todėl dažnai pagalvoju, kad man negali nesisekti.
Brangiausia medžiaga – žmogaus pelenai
– Atskleiskite, kokia pati brangiausia medžiaga kada nors buvo pakliuvusi į jūsų rankas. Kas iš jos gimė?
– Man, juvelyrei, tradicinės medžiagos yra auksas, platina ir deimantai. Be abejo, jos yra brangios, tačiau kartą turėjau labai nestandartinį užsakymą. Klientei sukūriau apyrankę su jos žuvusio brolio pelenais. Emociškai tai buvo brangiausia medžiaga, su kuria teko dirbti.
– Papasakokit apie patį kūrimo procesą, kaip toks kūrinys gimsta?
– Buvo neįmanoma šio darbo padaryti greitai. Dirbau lėtai, kruopščiai. Jaučiausi tarsi pati būčiau dalyvavusi to mirusio žmogaus laidotuvėse.
Vienoje apyrankės pusėje yra iš vaško išskaptuoti ir tada iš sidabro išlieti vienas kitą laikantys delnai (tarsi brolis ir sesuo laikytų vienas kito ranką), kitoje – sidabrinis tuščiaviduris rutulys, kurio viduje ir yra pelenai.
Šį sumanymą išpildyti nebuvo lengva techniškai. Visų pirma, reikėjo iš vaško išskaptuoti rankas, jas išlieti, tada iš sidabro strypo nukaldinti pačią apyrankės formą, pasiruošti rutulį, ir galiausiai viską sulituoti. Rutulį, kurio viduje buvo oro, ypatingai sunku lituoti, nes, gavęs ugnies, jis galėjo net sprogti. Rizikavau. Bet rezultatas viską atpirko. Klientė apyrankę nešioja.
Juvelyrika – pasipuikuoti prieš kitus, ar sau?
– Kaip vertinate savo šansus konkuruoti su garsiausiais juvelyrais?
– Visą tai vertinu globaliai. Valstybių sienos man neatrodo svarbiausias dalykas. Įdomiausia man yra autorinė juvelyrika, už kurios slypi pats menininkas. Aš žiūriu į juvelyriką dailininkės akimis.
Į konkurencijos niuansus nesigilinu. Kuriu vienetinius darbus ir esu įsitikinusi, kad visada bus žmonių, kurie vertins aukštos kokybės suasmenintą intymią juvelyriką. Nemanau, kad šioje vietoje gali būti kažkokios varžybos. Pasaulyje tikrai pakanka žmonių – jų pirštų, kaklų, riešų, ausų mano ir kolegų juvelyrikai.
Visai neseniai viešėjau Paryžiuje, įžymiojoje Vandomo aikštėje įsikūrusiuose garsiausiuose juvelyrikos namų salonuose. Nejutau, kad man ten eksponuojami juvelyrikos darbai suteiktų emociją, sparnus, svajonę. Manęs tai nepalietė galbūt dėl to, kad jie skirti prestižui, statusui parodyti, tačiau tokie kūriniai nėra intymūs, asmeniški. Galima kelti klausimą, ar juvelyrika skirta, tau, kad būtų gera ją nešioti, ar ji nešiojama dėl kitų?
– Pripažinkite, mūsų šalies rinka – maža, garsių juvelyrų čia netrūksta. Juk vis tiek tenka galvoti, kaip išgyvensite? Ar turite idėjų, kaip sudominti, pasiūlyti kažką itin originalaus?
– Originalumo neieškau. Tiesiog noriu būti autentiška. Man svarbu kiekvieną dirbinį suformuoti, sukonstruoti rankomis. Tokiu būdu jis tampa patvaresnis, stipresnis, kietesnis, netgi sunkesnis, nes molekulės visai kitaip išsidėlioja, susispaudžia nei dirbinį liejant ar spausdinant.
Taip pat labai mėgstu dirbti su juodmase, per ją aš galiu kūriniui suteikti turtingą, karališką juodą spalvą, kuri niekada nenusitrins, bus ilgaamžė. Lietuvoje labai mažai kas dirba su šia medžiaga.
Jeigu sumanymo įgyvendinimui reikia spalvos, imuosi darbo su emaliu. Mano darbai yra vienetiniai, jų netiražuoju.
Vengia įtikti visiems
– Ar apsiribojate tik Lietuvos rinka, ar, priešingai, norėtumėte išplaukti į tarptautinius vandenis? Ar turite ambicijų, kad apie jus sužinotų pasaulis?
– Taip, žinoma! Turiu tikslą, kad mano juvelyrikos darbai būtų autentiški ir stiprūs tiek savo idėja, tiek forma ir gyvuotų ilgiau už mane.
Renkuosi negalvoti, ką kiti žmonės mano apie mane. Jeigu pradėsiu tuo rūpintis, tiesiog susipainiosiu savyje ir norėsiu visiems įtikt. Prarasiu save, nebebūsiu autentiška.
Suteikti sau erdvės, turėti stiprų tikėjimą, polėkį, aistrą kuriant yra svarbiausia. O visa kita yra irgi labai svarbūs, tačiau jau antraplaniai dalykai. Turiu galvoje sklaidos niuansus, socialinius tinklus.
– Gal yra koks tik jums būdingas braižas? Iš kokių detalių ar akcentų jūsų darbuose būtų galima jus atpažinti?
– Viliuosiu ir tikiu, kad laikui bėgant išvystysiu atpažįstamą braižą. Daug eksperimentuoju, bandau įvairias technikas, medžiagas, formas.
Esu perfekcionistė, nors logiškai ir suprantu, kad neįmanoma pasiekti tobulumo, kad tai, kas gyva, niekada nebus tobula, tačiau vis tiek stengiuosi. Dėl to man svarbi kiekviena detalė, prie jų praleidžiu daug laiko, dirbu labai preciziškai.
Tačiau nemėgstu nupoliruotų darbų, kurie spengia nuo savo blizgėjimo. Vis tik mano kūrinys yra rankų, o ne roboto, darbas. Noriu, kad kūrinys būtų gyvas – pasakotų, šnabždėtų, dainuotų.
– Kokią žinią siunčiate savo kūriniais, kokias mintis juose įamžinate?
– Stebiu gamtą – lėtai šliaužiančią sraigę, akacijos šakelę, žydintį medį, bičių korį, vandens puodelį. Matau, kad per tas pačias mažiausias gamtos formas reiškiasi pati visata. Iš čia ir gimsta mano juvelyrika. Tad ir papraščiausias figos lapas tarsi užhipnotizuoja, ir aš jo įkvėpta sukuriu vėrinį. Tas paprastos kasdienybės priėmimas, mažų dalykų pastebėjimas ir išjautimas moko mane priimti gyvenimą daug lengviau, ir džiaugtis tuo, ką turiu. Juvelyrika yra mano kalba, kuria aš sakau, kad gyvenimas yra vertingas.
„Noriu būti geresnė už pačią save vakar“
– Esate jauna kūrėja ir turbūt ne kartą girdėjote: prasimušti tau bus sunku, turėsi būti geresnė už daugelį kitų. Ką pati apie tai manote?
– Nenoriu būti už kažką geresnė, aš tik noriu būti geresnė už save vakar. Ir tenoriu kurti autentiškus juvelyrikos darbus, ir tikiu, žmonės pastebės juos. Man svarbu pačiai gyventi prasmingai, neturiu laiko lyginti savęs su kitais. Manau, kad kiekvienas turėtų daryti tai, ką labiausiai nori. Netgi manau, kad kuo daugiau žmonių kurs juvelyrikos darbus, tuo bus geriau. Tuomet atsirastų daugiau ja besidominčių žmonių, taip pat galerijų, muziejų ir, be abejo, kolekcionierių.
Nereikėtų galvoti, kad mums reikia mažiau juvelyrų, reikėtų rūpintis, kad kuo daugiau žmonių domėtųsi juvelyrika, dar labiau didinti rinką. Neturėtų juvelyrai vienas su kitu konkuruoti, manau, turėtume vieni kitus skatinti, padėti, įkvėpti.
Išsvajotoje parodoje – trys temos
– Paroda jaunam kūrėjui – jau nemenkas pasiekimas. Papasakokit, kokie darbai joje eksponuojami, kiek jų galima išvysti?
– Ši paroda – mano septynerių metų darbo, eksperimentų rezultatas. Parodoje yra trys temos: Piešiniai ant sidabro – tai žiedai, auskarai, vėriniai, sukurti piešiant ant itin plonų sidabro plokštelių ir jomis aptraukiant sukonstruotus sidabrinius karkasus, žiedai, pavadinimu „Migdolo medžio žydėjimas“, ir segių kolekcija „Aš esu vanduo“. Tiesa, dar galima išvysti ir vaizdo projekciją – tekančios upės vaizdą. Man upė simbolizuoja amžiną tėkmę, judesį, gyvybę. Gyvi yra ir mano juvelyrikos darbai, sukurti iš širdies.
Kūriniai eksponuojami galerijoje „Argentum“, Latako g. 2, Vilniuje, iki lapkričio 7d.
– Violeta, ką jums reiškią ši paroda? Kaip ją pati vertinate?
– Pirmiausiai kyla tik neaiški idėja, tarsi sapnas, svajonė. Ir tik tuomet sutelki save, visą savo gyvenimo energiją ir tai tampa kažkuo – realiu kūriniu, tikrove. Tai magiška. Ir tada tikrai gali pasakyti – pradžioj nebuvo nieko, o dabar štai kažkas yra. Paimi idėją iš dausų, iš nežinios ir ji įgauna formą, atsiranda tavo delnuose juvelyrinių meno kūrinių pavidalu. Tai labai graži profesija. Yra kuo joje didžiuotis.
Per savo parodą aš noriu ir kitiems žmonėms parodyt, ką kuriu. Tai mano prisistatymas, įsižeminimas, pasidalinimas. Svajonė, kuri pagaliau virto tikrove. Nieko nėra gražiau nei atidaryti parodą ir pasakyti sau: aš tai padariau. Aš įlipau į šį kalną, perplaukiau šį šaltą ežerą.
– Papasakokit apie didžiausias savo ateities svajones. Ar norėtumėt turėti savo studiją ir saloną? O galbūt jus labiau viliotų darbai pasaulyje garsiuose juvelyrikos namuose?
Noriu tęsti tai, ką esu pradėjusi. Būtų smagu daugiau dirbti su auksu, nes dirbant su juo, nesijaučia nuovargio. Tai dienos, saulės šviesos energija. Skamba mistiškai, bet su šia medžiaga dirbti itin smagu.
Taip pat turiu ir tikslų, apie kuriuos pagalvojus pasidaro saldu – norėčiau, kad mane reprezentuotų kelios pasaulyje garsios galerijos. Taip pat norėtųsi per metus surengti 2 – 3 rimtas parodas. Ir tai yra realu, nes aš jau rengiuosi kitai parodai, kuri vyks gegužės mėnesį vienoje Paryžiaus šiuolaikinės juvelyrikos galerijoje.
