Pažiūrėkite, kokiais rimtais veidais pirmose kolekcijų pristatymų eilėse sėdi mados industrijos grandai, modeliai, kritikai ar investuotojai- tarsi podiumu eitų ne kito sezono skudurų tendencijos, o šortai apsivilkęs Kim Jong Unas, rankose nešdamasis branduolinį pasaulio sunaikinimo pultelį.
Taip, jie susirūpinę tikrai ne dėl to, ar su naujo modelio švarkais jūs atrodysite solidesni- viskas yra apie tai, ar miniai patiks ir ar ji bus pasiryžusi prekės ženklui išleisti savo pinigus. O minia, kaip rodo istoriniai viražai ir net šalies politinė rinkimų choreografija, pasiryžusi labai daug kam, tad atsipalaiduokite ir nusišypsokite, ponai!
Socioekonominiai-kultūriniai mados reiškiniai šiuolaikinėje visuomenėje tapo gyvybiškai tokie svarbūs, kad net nepriteklius, badą ir karus kenčiančiose valstybėse tarp ginklų ir saldaus pieno miltų mišinio, dalijamo badaujantiems, vis tiek rasite tam tikrų to sezono mados atšvaitų- drabužių, klastočių ar „madingai“ nešiojamo ginklų.
O dabar nuklysiu į mane be galo sužavėjusį įvykį, demonstruojantį mados industrijos snobizmą, kiek balansuojantį ir ant bukumo ribos, ir įrodymą, jog mada yra tik tiek, kiek mes patys leidžiame jai būti mūsų sąmonėje. Tai lygiai toks pat burtas, kaip iš rankovės išleistas balandis Šakių cirko mokyklos pradinukų pasirodyme.
O viskas buvo taip: jaunas britų rašytojas Oobahas Butleris, vaikščiodamas po Londono turgavietes, tarp daugybės plagiatų ir pseudo prekių ženklų pamatė džinsus su etikete „Giorgio Peviani“. Koks keistas sutapimas su „Giorgio Armani“, pamanė jis. Galiausiai apžiūrinėjant gausybę garintų, plėšytų ir visaip kitaip puoštų gaminių etiketes, išnaršęs internete, bet atradęs, jog neegzistuoja tokie mados namai, kilo nuostabi idėja- šio įsivaizduojami dizainerio drabužį, it aukso vertės kūrinį, nuvežti į Paryžiaus mados savaitę. Negano to, dar ir apsimesti garsiuoju, na, gerai, gerai, kol kas dar nelabai, dizaineriu Giorgio Peviani, kurio kurtais drabužiais pasipuošę šimtai laimingų turgaus pirkėjų.
Pirmiausiai, ką padarė šmaikštuolis O.Butleris, savo kūrybos kely jau pasišaipęs ir iš TV laidų, ir iš „Trip advisor“siūlomų garsių restoranų, tai sukūrė „Giorgio Peviani“ interneto svetainę, vizitinių kortelių ir paskyras socialiniuose tinkluose. Kad viskas atrodytų rimtai, su modeliais, vilkinčiais drabužius iš turgavietės po 20-30 svarų, profesionalioje fotosesijoje sukūrė gėdos nedarančių kadrų. Tada prisipirko krūvas „Giorgio Peviani“ rūbų ir pateikė prašymą dalyvauti Paryžiaus mados savaitėje.
Pakako kelių vizitinių, raudonų trumpų šortų bei rimto veido ir vardinė dalyvio kortelė, leidžianti lankytis visuose mados renginiuose, jau kabojo ant šio bičo kaklo.
Lankydamasis garsių mados namų „showroom'uose“, jis ne tik užmezgė pažintis su daugybe mados blogerių, žurnalistų, kūrėjų, dalino savo vizitines korteles, tačiau norėdamas paprovokuoti auditoriją, tyčia matavosi brangiausias moteriškas sukneles, išdidžiai vaikščiojo su aukštakulniais ir panašiai – visi apsimesdavo nepastebį keistuolio, bet džiaugėsi jo unikalumu ir „rimta“ dizainerio filosofija.
Negana to, garsūs asmenys, paprašyti apsivilkti „Giorgio Peviani“ drabužius, mielai su jais pozavo ir užtikrintais veidais dalinosi socialinėse paskyrose it kažkuo stebuklingu, net sutiko jais prekiauti Milano butikuose! Oobah, vaidindamas didį mados žinovą, sudalyvavo tokių mados ženklų kaip „Balenciaga“, „Versace“ kviestiniuose vakarėliuose, gėrė, fotografavosi ir šoko su garsiais modeliais.
Galiausiai, pasibaigus mados savaitei, jis nuvyko pas tikrąjį „Giorgio Peviani“ įkūrėją- viename Londono užkampių džinsų gamyba besiverčiantį Adam Asmal, pabėgėlį iš Zambijos, besiverčiantį drabužių verslu nuo 90-ųjų. Dėdulė labai apsidžiaugė, kad jo „Armani“ įkvėpti, tačiau žymiai pigesni gaminiai, sulaukė tokio mados pasaulio dėmesio.
Kitas pavyzdys – socialinis eksperimentas JAV, kai viename Los Angelo prekybos centre buvo įrengta įspūdingai atrodanti išgalvoto „prabangaus“ prekės ženklo „Palessi“ parduotuvė, prekiavusi 20 dolerių vertės avalyne iš „Pay less“ tinklo už triženkles sumas- su 1800 procentų antkainiu.
Parduotuvės atidaryme, nieko neįtardami apie klastotę, dalyvavo garsūs pramogų pasaulio atstovai ir influenceriai, kurie pirko batus „Gala“ pokyliams ir Holivudo vakarėliams, gyrė „itališką kokybę bei dizainą“, žavėjosi produktų išskirtinumu. Žodžiu, buvo sukeltas toks furoras, kad tie 600 dolerių už kinietiškas basutes- vieni niekai!
Ką parodo tokie eksperimentai? Jog dangstantis rimtais veidais, žinomais vardais ir manipuliuojant minios buku poreikiu jaustis ypatingais, galima parduoti viską. Net baisuokliškus drabužius iš naujos garsių mados namų kolekcijos.
Net kakutį blizgutyje. Net niekinį maisto papildą ar nekokybišką makiažo priemonę. Net ir kvailą trumparegį politiką. Net ir rožinį pudelį.
Nes padaryti madą, kai turi šiek tiek idėjų, šiek tiek rinkodaros žinių ir socialinių tinklų slaptažodžius – vieni niekai. Tik kiek tada verta lieka tikroji mada? Ir apskritai, kas tuomet yra mada?
