Tačiau prieš 15 metų širdyje užgimusi meilė mūsų šaliai ir čia plėtojamas verslas į Vilnių jį sugrąžina keliskart per metus.
Ne tik paskęsti sostinės Senamiesčio ramybėje, bet ir jį atverti pasauliui.
Kalendorinei vasarai atsisveikinant su Lietuva Vilnių pasveikino paskutinė pernai anapilin iškeliavusio skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra, skirta lietuvių kilmės pasaulinio garso atlikėjui Leonardui Cohenui.
Tiesa, ji atidengta ne kokioje nors garbingoje sostinės vietoje, o jaukiame kavinės „Gabi“ kiemelyje. 50 000 eurų kainavusi skulptūra – J.Afsetho dovana mūsų sostinei, kurią keliautojų žemėlapyje jis norėtų paversti rokenrolo širdimi.
Verslininkas neslepia nuoskaudos, kad iš geros valios atsiradęs projektas kol kas nerado pritarimo klaidžiuose biurokratų koridoriuose, bet kur kas mieliau kalba ne apie Lietuvos skaudulius, o apie jos grožį ir pasakoja istoriją, kaip likimas netikėtai vieną dieną jį visam laikui sujungė su mūsų šalimi.
„Lietuvoje esu sukūręs daug verslų, investavęs į nekilnojamąjį turtą ir padėjęs įkurti bent dešimt kompanijų. Su partneriais Panevėžyje atidarėme gamyklą ir sukūrėme aštuonis šimtus darbo vietų.
Vis dėlto čia noriu ne tik verslauti, bet ir nuveikti šį tą ekstravagantiško“, – pokalbį pradeda norvegų investuotojas, kasmet plačiai piniginę ir širdį atveriantis įvairiems lietuvių labdaros ar meno projektams.
– Kelią Vilniui rokenrolo sostinės link prieš 4 metus pradėjo tiesti fotomenininko Sauliaus Paukščio idėja, kurią įgyvendino skulptorius Jonas Gencevičius, iš bronzos sukūręs garsiojo britų muzikanto Johno Lennono skulptūrą. Kaip jums kilo mintis Lietuvos sostinę toliau vesti roko keliu?
– J.Lennono skulptūros atsiradimas skvere Mindaugo gatvėje mane įkvėpė drąsiai idėjai paversti Vilnių viso pasaulio rokenrolo sostine. Manau, kad šis įdomus planas turi realių šansų virsti realybe. Tai visiškai pakeistų miesto veidą ir pritrauktų užsienio turistų.
Visą koncepciją perdaviau miesto merui, o mano asmeninis indėlis bus dešimties rokenrolui dedikuotų skulptūrų Vilniuje finansavimas ir kitų rėmėjų paieška.
Esu tikras, kad Lietuvos sostinė taps unikali viso pasaulio mastu, nes yra vos keli miestai, kurie turi panašių skulptūrų, bet jų skaičius siekia tik šešias, o čia pastatysime dešimt.
– Ar dažnai sau leidžiate tokius plačius mostus? Juk dešimt skulptūrų atsieis pusę milijono eurų, o jūs net nesate kilęs iš Vilniaus?
– Tai tik pinigai, o aš jų turiu. Vieną dieną mirsiu ir man jų nebereikės. Po savęs noriu palikti ką nors prasmingo, įdomaus, įkvepiančio.
Nesu tas, kuris įsikabinęs į savo turtus, man patinka idėja kuo nors prasmingu pasidalyti su pasauliu.
Mano vaikai nuo tokio mano dosnumo nenukentės, jie jau savarankiški, dirbantys perspektyvius darbus ir galintys savimi pasirūpinti.
Man šios idėjos įgyvendinimas nėra auka jokia prasme, priešingai – visas procesas teikia malonumą ir tikiu, kad išauš ta diena, kai galėsiu didžiuotis rezultatais.
– Ar jūs ir versle esate toks užsispyręs siekdamas tikslo?
– Esu užsispyręs, bet niekada iki šiol nebuvau toks dosnus. Norint būti sėkmės lydimu verslininku, reikia žinoti, kaip užsidirbti.
Visos mano idėjos vėliau virsdavo verslu, o tokie atkaklūs veiksmai dėl rokenrolo skulptūrų man ne visai būdingi. Niekada anksčiau nesu dėjęs tiek pastangų tiesiog iš idėjos, kuri neduos finansinės grąžos. Turbūt tai susiję su mano branda. (Juokiasi.) Darausi sentimentalus.
– Kas jus atvedė į Lietuvą? Ir kas šiandien sieja su taip mylimu Vilniumi?
– Absoliutus atsitiktinumas, kuris virto verslo projektais ir investicijomis į nekilnojamąjį turtą. Mano pirmasis įsigytas pastatas Vilniuje buvo senoji kino studija Žvėryno rajone.
Tačiau jau po trumpo laiko supratau, kad susidėjau su įtartinais verslo partneriais.
Nusprendžiau, kad naują pirkinį reikia staigiai parduoti ir visiems laikams nerti iš lietuviško verslo vandenų, bet likimas netikėtai suvedė su protingu ekonomistu, ir aš pamačiau perspektyvą.
Paradoksas, bet pirma nesėkminga investicija atsipirko dvigubai. Tai buvo prieš penkiolika metų, o mano meilė Vilniui tęsiasi iki šiol.
Ne tik jaučiuosi lietuviu, bet ir moku visus mokesčius, nes Lietuva yra mano oficialus adresas, nepaisant to, kad tam tikrą laiką praleidžiu Osle ir Prancūzijos pietuose.
– Ar, jūsų akimis, labai pasikeitė Lietuva per tuos keliolika metų?
– Skirtumas tarp to, kaip buvo, milžiniškas. Kai tik atvykau į Vilnių 2004 metais ir ėjau į restoraną valgyti, užkanda, pagrindinis patiekalas ir net desertas buvo pagaminti iš bulvių.
Dabar atsirado europietiška virtuvė. Žinoma, bulvės niekur nedingo, bet atsirado įvairovė, kad ir geri kepsniai.
Tai, kaip Vilnius išaugo, vadinu stebuklu. Tai dabar stilingas, įdomus, gyvas, spalvotas didmiestis – čia gražu ir gera gyventi. Labai noriu, kad lietuviai grįžtų iš emigracijos, nes čia galima įgyvendinti savo svajones ir planus.
Esu tikras, kad mes nebegalime paleisti jaunimo į Norvegiją ar Airiją – reikia imtis priemonių ir įrodyti, kad ir gimtinėje jie gali susikurti saugų bei sotų rytojų.
– Ką reikėtų daryti, kad svetur išvykę žmonės atsigręžtų į gimtinę?
– Turiu gerą ir blogą naujieną šiuo klausimu. Manau, kad tie, kurie išvyko, niekada negrįš, bet tie, kurie liko, gali kurti gausias šeimas ir nesirinkti emigranto duonos.
Įvairių šalių statistika rodo, kad ilgiau nei penkerius metus emigracijoje praleidę žmonės niekada negrįžta gyventi į gimtinę. Jie į savo šalį grįžta geriausiu atveju tik atostogų.
Tiesa, norint gerai gyventi Lietuvoje, reikia įdėti ir pastangų. Tarkime, mano gamykloje Panevėžyje trūksta darbo rankų.
Rasti kvalifikuotą ir motyvuotą darbuotoją tampa vis sudėtingiau, tad jei vietiniai nenori dirbti, yra norinčių atvykti ir stengtis.
Mane žavi ir įkvepia Lietuva, kurią draskė, okupavo ir puolė didžiosios valstybės, o ji atsilaikė ir išsaugojo savo kalbą.
Nei vokiečiai, nei rusai nesugebėjo, atrodytų, tokios mažos Lietuvos, kuri turi vos tris milijonus gyventojų, nugalėti ar palaužti jos kultūros. Tai išties verta pagarbos.
– Žinau, kad sėkmės lydimi žmonės išgirdę šį klausimą net nusipurto, bet negaliu jo jums neužduoti. Kokia jūsų sėkmės formulė?
– Esu kuklus ir to neslepiu, nes gimiau labai skurdžiai gyvenusioje norvegų šeimoje – pinigų niekam neužteko.
Mes, trys broliai, sunkiai dirbome, kad pakiltume bent kiek aukščiau sociume, ir mums pasisekė prasimušti medicinos sferoje, kurią aš vėliau palikau dėl verslo.
Vis dėlto nė vienas iš mūsų savęs sėkmės lydimais nepavadintume, kažko pasiekusiais – taip.
Sėkmė man daugiau asocijuojasi su tokia girdėta mintimi: jei tu esi žmogus, kuris palengvino buvimą bent vienam gyviui ar žmogui, gali save tokiu laikyti.
Aš daugiau save sieju su kito tipo žmogumi, save globaliai vadinčiau fundamento kūrėju, kuris vėliau leidžia žmonėms gauti darbą.
Norintiems pasisekimo galiu rekomenduoti išsikelti tikslą ir daug dirbti, jokių kitų stebuklingų būdų nėra. Įkvėpimas, idėjos – tai menininkų teritorija, o versle tai nieko apčiuopiamo nereiškia.
Kitas svarbus momentas verslininkui yra noras dalytis, nes tik taip atsiranda pagarba ir meilė tarp visų, kurie dirba kompanijoje.
– Ar jūs laimingas?
– Negalvodamas atsakysiu: taip.
– O kas jums suteikia laimės?
– Manau, tokiam sentimentalistui kaip aš net ir taurė vyno po skulptūros „Vandens nešėjas“ atidengimo jau yra laimė. Arba laimė man šiandien yra tiesiog užsitraukti cigarą, stebėti jūrą ir pagalvoti – tu padarei šį tą gero.
Man tikrai svarbu, kad lietuviai, kurie liko, rastų vis daugiau priežasčių didžiuotis savo gimtine ir Vilniumi.
