Šiemet per Valentino dieną „Esperanza Resort & SPA“ susižadėjusi pora po pusmečio vėl čia sugrįžo ir įprasmindama septynerius metus trunkančią draugystę apsimainė aukso žiedais.
Abiem jiems ši santuoka – antroji. Laura iš pirmųjų santykių augina dukrą Beatričę (16 m.) ir sūnų Kristijoną (15 m.), o Linas – dukrą Gretą (12 m.). Kaip sakė nuotaka, atžalos tapo svarbiausiais svečiais jųdviejų vestuvėse.
Laura ir Linas susipažino darbinėje aplinkoje prieš vienuolika metų. Tuomet ir pagalvoti nedrįso, kad kada nors taps pora, – abu buvo sukūrę šeimas.
„Kai po kelerių metų vėl susitikome, jis manęs daugiau nebepaleido“, – į prisiminimus paniro Laura.
Tuomet jau tiek ji, tiek Linas buvo nutraukę santuokas su savo antrosiomis pusėmis, tad turėjo marias laiko pasidžiaugti vienas kitu.
„Nuo pat draugystės pradžios iki šiol nepaleidžiame vienas kito net mintimis. Branginame tai, ką kartu sukūrėme. Meilė – kaip ugnis, ją nuolat reikia kurstyti“, – įsitikinusi žinoma verslininkė.
– Kodėl šitaip vienas kitą pamilę neskubėjote įteisinti santykių?
– Po pirmųjų santuokų griūčių nė vienas iš mūsų negalvojome apie dar vienas vestuves. Įsisukome į verslo verpetus ir turėjome tik vieną bendrą siekį – sau ir vaikams sukurti patogią ateitį. Mano vaikai labai stebėjosi, kad sutikau tekėti, nes nuolat kartodavau, jog tai nepasikartos.
– Juk kas nors svarbaus turėjo nutikti, jei vis dėlto nusprendėte iškelti vestuves.
– Manau, kad pats likimas mus suvedė, tad kodėl gi ne? Daugiau nei prieš penkerius metus apsigyvenome bendruose namuose, aš perėmiau visus šeimos, buities rūpesčius, o Linui leidome dirbti tiek, kiek jam reikia.
Vis dėlto jo nuolat perpildytas darbo grafikas ir mano pačios užimtumas trukdydavo prisiminti, kad nesame teisiškai įforminti sutuoktiniai.
Abu vienodai rūpinomės mano ir Lino vaikais, spręsdavome bendras problemas.
Net buvome įpratę vienas kitą vadinti vyru ir žmona.
Tačiau mūsų vaikams vis iškildavo klausimų, kodėl mudu nesusituokiame ir kodėl jie negali vienas kito vadinti įbroliu ar įseserėmis?
Santuokai įkvėpė ir mūsų artimų draugų naujai sukurtos šeimos. Dar, manau, Linas labai norėjo, kad vietoj pavardės su galūne -aitė aš turėčiau jo pavardę.
– Ar jautėte, kad vyras ruošiasi jums pirštis? Kokios emocijos tvyrojo ypatingą dieną?
– Piršlybos buvo be galo mielos ir jaudinančios. Gyvenime taip ilgai nevažiavome iki Trakų. (Juokiasi.)
Per Valentino dieną Linas pakvietė mane į pasimatymą. Kažkaip išskirtinai nesureagavau – jis dažnai mėgsta kur nors pakviesti.
Vakarienės metu mačiau, kad vyras labai jaudinasi. Kai pradėjo pasakoti, kad buvo nuvykęs pas mano tėvus prašyti mano rankos, supratau, kas laukia...
Žinoma, net nedvejodama atsakiau: „Taip, taip, taip!“ Nuoširdžiai sakau, neprisimename, nei kokiais gėrimais, nei kokiais patiekalais tą vakarą vaišinomės.
Vis dėlto pasiūlymas tuoktis mane labai nustebino, nors neslepiu, kad kartkartėmis pagalvodavau, jog vienos ar kitos kelionės metu jis iš kišenės išsitrauks žiedą.
– Ar galite pasakyti, kad ši meilė brandesnė nei ta, kurią puoselėjote pirmoje santuokoje?
– Jeigu buvo santuoka, vadinasi, irgi buvo meilė, jausmai. Tiesiog dabar meilė daug išmintingesnė. Nebeužsiplieskiame dėl menkniekių, branginame vienas kitą.
– Ar judviem pavyko išsaugoti gražius santykius su buvusiais sutuoktiniais?
– Draugai gal nesame, tačiau kartu auginame vaikus ir dalijamės jų džiaugsmais ir rūpesčiais.
– Ar abu eidami atsakingas pareigas, daug dirbdami vienas kitam skiriate pakankamai laiko?
– Mūsų bendros garbės konsulų pareigos suteikia galimybę lankytis tuose pačiuose renginiuose ir drauge keliauti.
Taip pat turime bendrą pomėgį – golfą. Žaisdami galime aptarti visus buitinius klausimus ir pasidalyti rūpesčiais. Be to, abu esame labai šeimyniški, todėl šeimos vakarienė kartu – mums šventas reikalas.
Net Linui dažnai skraidant darbo reikalais mes jo laukdavome iki vėlumos ir tik tada visi sėsdavome prie stalo. Taigi vienas kitam atiduodame visą savo laisvą laiką.
– O pastaruoju metu dar teko užsiimti ir vestuvių planavimu. Kiek nervų tai atėmė?
– Vestuvių idėjomis apsimainėme iš karto po sužadėtuvių.
Linas manimi labai pasitikėjo ir planavimą patikėjo man. Kadangi jau žinojau, kokios šventės norime, viskas labai greitai buvo suplanuota. Turiu nemažai patirties renginių organizavimo srityje, tačiau pakviečiau į pagalbą artimą draugę Eglę Jackaitę.
Vis dėlto labiausiai atitolinau nuotakos suknelės siuvimą. Bet dizaineris Egidijus Rainys mane mokėjo taip nuraminti, kad į primatavimus eidavau su džiaugsmu. Man vis atrodė, kad aš jai dar nepakankamai subrendusi.
Ruošimasis vestuvėms greičiausiai iš visų nuotakų pareikalauja kantrybės ir ašarų. Manęs tai taip pat neaplenkė, nors šventės laukėme be galo.
– Ar po to laukimo pajutote palengvėjimą – visi lūkesčiai buvo įgyvendinti?
– Norėjome, kad šventėje dalyvautų tik patys artimiausi žmonės, su kuriais dalijamės džiaugsmais, rūpesčiais ir kuriems esame labai brangūs. Savo šventėje jautėmės patogiai, buvome laimingi. Pagrindiniai svečiai buvo mūsų vaikai.
– Ar jau pajutote, kad po vestuvių kas nors jūsų santykiuose ėmė keistis?
– Atsirado didesnis atsakomybės jausmas, daugiau pagarbos vienas kitam. Keista, kai vyras į mane kreipiasi „mano žmona“.
Kaip daug kas juokauja, aš pati pakeičiau tik „prekės ženklą“ – pasiėmiau pavardę, kuri priklauso mano vyrui.
