Štai atsakymas, kodėl ligi šventės likus dienai Aistės balse nė iš tolo nebuvo girdėti nuotakos siaubūnės nesuvaldomų emocijų. Juk ne veltui sakoma – iš antrosios pusės galima daug ko išmokti.
Tiesa, yra vienas dalykas, dėl kurio jai buvo neramu. Aistė pati savimi stebėjosi ir viduje juokėsi – staiga jai dideliu galvos skausmu tapo orų prognozė!
„Pažįstamos sinoptikės paprašiau, kad prieš šventę vis pateiktų informaciją apie orą. (Juokiasi.) Klausinėjau ir brolio, kuris domisi meteorologija.
Bet galų gale supratau, kad tai tas veiksnys, kuriam aš visiškai negaliu daryti įtakos.
Tad turbūt reikia sutikti su tais, kurie sako, kad svarbiausia yra jausmas ir mūsų nuotaika“, – šypsosi A.Plaipaitė.
Praėjusį penktadienį šviečiant taip trokštamai rudeniškai saulei Vilniaus Bernardinų bažnyčioje Aistė ištekėjo už Manto.
„Dar nežinau, ką man reiškia vestuvės. Neturiu lūkesčių, kad kažkas po jų keičiasi. Tiesiog laukiu, žiūrėsiu, kaip viskas atrodys. Patikrinsime patys. Tai natūralus žingsnis, kurį žengti mes norime“, – tarsteli Aistė.
Po ceremonijos jaunieji daugiau kaip 60 svečių pakvietė į sostinės barą, kuriame svarbiausia buvo muzika.
„Po santuokos palaiminimo dar vienas mūsų šventės prioritetas – muzika. Jau seniai žinojome, kad norėsime daryti kelių grupių gyvo garso koncertą“, – pasakoja Aistė.
– Papasakokite savo pažinties istoriją.
– Kai susipažinome, išsiaiškinome, jog turime daug bendrų draugų, ir netgi tai, kad jau buvome ir matęsi. Mantas yra garso režisierius ir kartą dirbo kuriant filmą, kurio viena filmavimo aikštelių buvo mano butas. Ir, pasirodo, jis dirbo mano bute.
Mantas mane atsimena kaip to buto šeimininkę. Aišku, visa tai atkasėme kur kas vėliau. Mes visada buvome vienas šalia kito, tik to nežinojome. O galiausiai susikontaktuoti prieš ketverius metus mums padėjo viena internetinė platforma.
– Ar skraidė pilve drugeliai, kurie vadinami meile iš pirmo žvilgsnio?
– Aš tiesiog ieškojau kažkokios ramybės gyvenime. Ir šiame žmoguje tai pamačiau. Mama ir močiutė sakė, kad jų pirmas įspūdis apie jį buvo toks, jog šis vyras turi labai geras akis.
Aš tai irgi mačiau ir supratau, kad tos ramybės jis man suteiks. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o toks labai dėsningas laipsniškas draugystės, prisirišimo ir jausmų augimas.
Kai buvo kritinių momentų, Mantas buvo tvirtas, užtikrintas ir sakė, kad mums viskas bus gerai. Tuomet man tik reikėjo juo patikėti. Jo emocijos nėra staigios ir svyruojančios kaip mano.
Galiu be svarios priežasties būti labai liūdna, o vėliau tos emocijos gali staigiai šokti į viršų – ir pradedu džiūgauti be didelio pagrindo. O jis – patikimesnis, pastovesnis ir tvirtesnis.
– Koks buvo tas momentas, kai Mantas paprašė jūsų tapti žmona?
– Mūsų sužadėtuvės buvo pokalbis ir bendras sprendimas, kad to norime. Tada nuėjome į Bernardinų bažnyčią, išklausėme mišias, o po jų palaukėme kunigo. Nuėjome pas jį ir pasakėme, kad norime susituokti.
– Bernardinų bažnyčia – viena jaukiausių, čia juntama ypatinga aura.
– Nuo tada, kai atvykau į Vilnių studijuoti, jeigu jau norėdavau nueiti į mišias, tai eidavau į Bernardinų bažnyčią.
Man labai patinka tam tikrais klausimais šios bažnyčios laisvumas, vienuolių nesusireikšminimas, kuklumas, paprastumas ir natūralumas.
Tai, ką jie spinduliuoja ir kokią sukuria atmosferą toje bažnyčioje, man labai tinka. Kai nusivedžiau ten Mantą, jam susidarė lygiai toks pat įspūdis.
– Po santuokos pasilikote savo pavardę. Tai – netradicinis sprendimas.
– Anksčiau labai daug apie tai negalvojau ir neturėjau tvirtos nuomonės. Mano vyras man pasiūlė: „O gal tu nori savo pasilikti?
Tu trisdešimt metų gyveni su savo pavarde, ir kas aš toks esu, kad dabar imčiau ir versčiau tave keisti savo tapatybę? Juk tavo labai graži, žaisminga pavardė.
Jeigu tik nori, tai ir būk Plaipaite.“ Aš išklausiau ir pagalvojau, koks nuostabus yra šis žmogus, koks stiprus, brandus ir tvirtas. Labai vertinu tokią jo poziciją.
– Nusprendę tuoktis bažnyčioje tikriausiai lankėte sužadėtinių rengimo kursus. Ar buvo temų, kurios priversdavo susimąstyti?
– Ėjome į sužadėtinių kursus. Mums buvo smagu ir įdomu. Pildėme pratybas, reikėjo atlikti įvairiausias užduotis. Į tai pažiūrėjome labai atsakingai – kaip kokie moksliukai. Ir jei reikėdavo atlikti užduotį ir aptarti ją su partneriu, skirdavome tam vakare laiko, susėsdavome ir aptardavome.
Stengėmės kiekvieną pamoką ir apskritai kiekvieną vestuvių ruošimosi etapą kažkaip užfiksuoti ir viskuo pasidžiaugti.
Man atrodo, kad ruošimasis vestuvėms yra labai malonus laikotarpis ir reikia kuo labiau pagauti tas akimirkas. O kursai irgi suteikė jų visai žavių. Diskutuodavome įvairiais klausimais, ir manau, kad tai buvo visai naudinga, nes kai kuriais klausimais iki tol dar nebuvome kalbėję.
– Tikriausiai jūsų vyras garso režisierius buvo labai reiklus vestuvių muzikai?
– Mes nemažai domimės muzika. Mano vyras su ja dirba – yra garso režisierius, universitete dėsto garso režisūrą, dirba su atlikėjais įrašų studijoje. O aš pati nuo vaikystės kažką muzikuoju. Daug muzikos klausome, mėgstame eiti į koncertus.
Jei turime laisvą vakarą, ieškome, kas Vilniuje groja, domimės, kas atvyksta į Lietuvą iš užsienio. Palaikome ir vietinius atlikėjus.
Nesame kokio nors konkretaus stiliaus gerbėjai. Mums patinka kokybiška, šviesi muzika. Rinkti grupes ir sudaryti programą vestuvėms buvo labai smagus procesas. Vyrui labai patinka sudarinėti grojaraščius.
Tarkim, jis sukūrė foninės muzikos grojaraštį. Ir mes labai atsakingai atrinkinėjome, kas į jį turi patekti.
Mantas yra toks tikslus ir kruopštus grojaraščių sudarinėtojas, kad man sakė: „Na, va, žinai, jei išimsime šią dainą, tai šio atlikėjo dainų liks tik dvi, o aš norėčiau, kad visų atlikėjų būtų bent po tris.“
Jis turi savo taisykles, pagal kurias kuria grojaraščius. O aš viską perklausiau ir man viskas tiko.
– Ar buvote iš tų moterų, kuri išsimatavo visas sostinėje parduodamas sukneles, o gal kaip tik žinojote, ko norite?
– Baltą nuotakos suknelę sukūrė viena dizainerė. Ji ganėtinai kukli ir paprasta. Iš pradžių maniau ir savo vyrui sakiau, kad vėliau ja galėsiu pasipuošti kitomis progomis, bet dabar taip nebemanau.
Man atrodo, kad nelabai kitomis progomis ji tiks. Nebent galėsiu kur nors suvaidinti nuotaką. (Juokiasi.)
– Kalbėdama su jumis susidariau įspūdį, kad neskyrėte savo laiko ir energijos smulkmenoms. Juk kitos nuotakos dėl jų kraustosi iš proto.
– Vyras sako, kad vertina manyje tai. Taip, aš mėgstu pasipuošti, man svarbu, kaip rengiuosi, noriu atrodyti gražiai, bet nelabai noriu tam skirti daug savo laiko ir kitų išteklių.
Jeigu tik įmanoma kuo greičiau išsirinkti, tai tikrai tai ir padarysiu. Stengėmės viską išsirinkti kuo paprasčiau ir racionaliau.
Tikrai neperėjome per visą vestuvių pasiūlą.
– O ar tikite žiedų simbolika?
– Mano vyras iki šiol nenešiojo jokių papuošalų, ir man bus malonu matyti jį nuolat nešiojantį žiedą ir žinoti, iš kur jis ir ką reiškia.
Lygiai taip pat ir aš. Prieš vestuves nešiojau vieną žiedelį, kurį labiau sieju su savo mokyklos ir studentavimo laikais. Seniai esu jį gavusi dovanų nuo savo geriausių draugių. Ir dabar aš tą žiedelį padėjau. Jį pakeitė Manto užmautas žiedas.
