Praėjus kelioms dienoms po Žano Maslausko mirties, jo šeima pristatė batų kūrėjo kolekciją

Rudens sezono „Batų namų“ kolekcijoje „Miestai“ – 23 nauji batų modeliai bei 3 rankinės.

Šį kartą didžiąją kolekcijos dalį sukūrė Žano mokinė, jo sūnaus sužadėtinė Gintarė Petreikytė.

Kolekcijoje pristatomi ir paskutiniai aštuoni Žano Maslausko sukurti batų modeliai.

Tiesa, dabar jau net ir įgudusiems ekspertams teks pripažinti, kad Žanas buvo neeilinis mokytojas – šiandien jo talentingosios mokinės G. Petreikytės darbai nebesiskiria nuo jo paties darbų. Net ir daug jo kūrinių mačiusiems sunku atskirti, kurie šios kolekcijos modeliai yra sukurti paties Žano, o kurie – Gintarės.

„Manau, kad pateisinsiu mokytojo vardą. Juk sakoma, kad geras mokytojas yra tas, kurį praauga jo mokiniai. Tai tuo ir vadovaujuosi.

Labiausiai džiaugiuosi, kad sūnus Benas per kelerius metus sugebėjo iš manęs perimti visas avalynės gamybos subtilybes, kurias kaupiau daugiau kaip dvidešimt metų, o versle jis mane jau praaugo ir „Batų namų“ vairą jau senokai perėmė į savo rankas.

Visi mano dirbtuvių darbuotojai, su kuriais batus pradėjau gaminti dar būdamas labai jaunas, ir kurie kartu su manimi išėjo visą „Batų namų“ gyvenimo mokyklą, šiandien taip pat jau tapo tikrais savo srities meistrais.

Įžvelgiu ir labai didelį Gintarės talentą bei augimo potencialą – jos kuriami batų modeliai turi kažką tokio, kas būdinga man pačiam, o be to, jos modeliuose yra ir tam tikras moteriško subtilumo ir jauno žmogaus gyvenimo lengvumo braižas.

Man atrodo, kad niekas pasaulyje nevyksta atsitiktinai ir Dievas viskam turi savo planą – manau, kad Beno ir Gintarės duetas, padedamas ir palaikomas mano žmonos Jurgitos, eis toli ir kils aukštai net ir tuomet, kai manęs jau nebebus.

Tikiu, kad kada nors mano batai žingsniuos gražiausių pasaulio miestų grindiniais, tik nesu tikras, kad spėsiu tai išvysti. Bet tikiu, kad jei man to ir nepavyks padaryti, tai mano vaikai su avalynės gamyba tikrai sugebės peržengti Lietuvos ribas ir išeiti į platųjį pasaulį“, – likus dar keliems mėnesiams iki išėjimo Amžinybėn, lyg nujausdamas neišvengiamą lemtį kalbėjo Žanas.

„Batų namų“ rudens kolekciją buvo planuota pristatyti dar praėjusią savaitę, vos spėjus grįžti Žanui iš ligoninės po eilinio sveikatos „remonto“.

Kolekcijos pristatymas turėjo sutapti ir su „Batų namų“ parduotuvės atidarymu Klaipėdoje, Herkaus galerijoje. Deja, visus šiuos planus teko trumpam nukelti – penktadienį prieš vidurdienį Žano misija žemėje baigėsi. Jam neužteko jėgų įveikti aštuntąjį infarktą, nors, kaip pats ne kartą juokavo, planavo, kad įveiks juos devynis.

Vietoj naujos kolekcijos pristatymo ir dar vienos parduotuvės atidarymo džiaugsmo, savaitgalį, skambant bičiulio Jono saksofono muzikai, artimųjų, bičiulių ir jo kūrybos gerbėjų plojimams, teko išgyventi atsisveikinimą, palydint Žaną į paskutiniąją jo spalvingą kelionę.

Nepaisant draskančio skausmo, Benas, Gintarė ir Jurgita nedelsdami atsitiesė ir jau šiandien, praėjus vos porai dienų po atsisveikinimo su Žanu, pristato naują „Batų namų“ kolekciją „Miestas“.

„Žanas niekada neleido mums sustoti. Jis gyveno beprotišku tempu ir visą pasaulį vertė suktis aplink jį. Jis visada ir viską sudėliodavo taip, kad jo sveikatos problemos netrukdytų suplanuotiems darbams ir įvykiams. Jis nežinojo žodžio „rytoj“.

Net ir Amžinybėn išėjo savaitgalį, matyt, kad visi, kuriems jis buvo svarbus, galėtų ateiti atsisveikinti netrukdomi, neatsitraukdami nuo savo darbų ir pareigų.

Sunkiausiomis dienomis, vos grįžęs iš ligoninės ir neturėdamas sveikatos, jis stačia galva nerdavo į darbą. Darbas jį gydė.

Darbą, kaip ir šeimą, Žanas mylėjo visa širdimi, todėl ir mes negalime užsidaryti savo skausme ir gedėti – turime neatidėliodami tęsti tai, ką jis pradėjo, nepaisydami savo išgyvenimų. Nes jis mus taip išmokė. Nes jis taip norėtų“, – neslėpdama beprotiško skausmo ir jautrių ašarų sako Žano žmona Jurgita, šiandien su sūnumi ir būsima marčia pristatanti avalynės kolekciją „Miestai“ ir besiruošianti penktadienį vyksiančiam „Batų namų“ atidarymui Klaipėdos Herkaus galerijoje.

Prieš išvažiuodamas į ligoninę, iš kurios namo jau nebegrįžo, Žanas dar spėjo „pakrikštyti“ paskutiniąją savo kolekciją.

Visą gyvenimą apie platųjį pasaulį svajojęs kūrėjas pasiūlė savo vaikams Benui ir Gintarei, kurią priėmė kaip dukrą, šį kartą, lyg nujausdamas, kad tai paskutiniai jo darbai, batus pavadinti miestų vardais, o pirmąjį jo paties sukurtą šios kolekcijos modelį – Vilniumi, nes šiame mieste jo kūryba ir buvo labiausiai vertinama.

Tokią tėčio idėją išgirdęs Benas mestelėjo mintį, kad tuomet kolekcijai būtų logiška duoti pavadinimą „Miestai“. Ši idėja Žanui patiko, tad paskutinė jo kolekcija ir pristatoma šiuo jo paties „palaimintu“ vardu.

Tiesa, pats paskutinis Žano sukurtas batų modelis, kuris gimė ne kur kitur, o ligoninės palatoje likus vos kelioms dienoms iki jo išėjimo, tapo visa šios kolekcijos ašimi.

Paskutinį savo darbą Žanas sukūrė taip, lyg jis atspindėtų jo paties gyvenimo didžiausius kontrastus. Paskutiniųjų aulinukų modelis – iš lygios juodos spalvos odos, kurios kūrėjas nemėgo, tačiau su ilgu raitytu „liežuviu“, tapusiu jo vizitine kortele. Prabangus, elegantiškas, bet tuo pačiu ir minimalistinis.

Minimalizmui Žanas liko ištikimas net ir kurdamas paskutinįjį savo darbą, kuriam artimieji, jau jam išėjus, davė simbolišką vardą, apjungiantį visą kolekciją ir įkūnijantį didžiausią kūrėjo svajonę.

Šių paskutinių Žano batų vardas – Pasaulis.

„Paskutiniam Žano darbui suteikdami Pasaulio vardą prisiimame didžiausią įsipareigojimą ne tik tęsti tai, ką jis pradėjo, bet ir pasauliui atiduoti visa tai, ko jis mus išmokė.

Svarbiausia Žano gyvenimo pamoka – priimti net ir pačius didžiausius, net nerealiai atrodančius iššūkius.

Šio žmogaus nestabdė net ir nuo vaikystės jį stipriai varginęs cukrinis diabetas, sukėlęs daugybę komplikacijų ir net aštuonis širdies smūgius.

Žanas taip įkvepiančiai mylėjo gyvenimą, žmones ir savo svajones, kad jo kovos už kiekvieną naują dieną nestabdė net fizinis skausmas.

Jis sukūrė savo svajonėms sparnus, kurių mes suskleisti neturime teisės.

Padarysime viską, kad šio talentingo kūrėjo atminimas gyventų jo darbuose, o jo sukurtus batus avinčios pėdos paliestų ne vieno didžiojo pasaulio miesto grindinį“, – sako kartu su Žanu paskutiniąją jo kolekciją sukūrusi Gintarė Petreikytė.

Rudeniui skirtoje „Batų namų“ avalynės kolekcijoje, kaip ir visuose Žano darbuose, nestinga drąsių eksperimentų su skirtingos faktūros ir daugiau ar mažiau ramių spalvų odos deriniais, dekoruotais tiek subtilesnėmis, tiek ir grubesnėmis detalėmis. Pavyzdžiui, kai kurios iš jų primena drakoniuko keterą, kitos imituoja krokodilo odos raštą, neapsieinama ir be įspūdingų plaukuotos ar lazeriu išdirbtos odos kūrybiško pritaikymo.

Kad avalynė būtų patogi skubantiems žmonėms, nemažai sukurtų „Batų namų“ modelių, kaip jau įprasta, turi užtrauktukus, kniedes ar kitą patogų batų užsegimo būdą.

Eksperimentuota ir keičiant odos atspalvį kai kurių batų priekines dalis padengus specialiu juodu vašku, leidžiančiu kūrėjams išgauti įdomų skirtingų odos atspalvių susiliejimą.

Vašku dengti batai – itin praktiški. Pažeidus ar nubrozdinus tokių batų odą, nesudėtinga juos atnaujinti – „Batų namuose“ pažeistos vietos gali būti nuvaškuojamos ir vėl apavas atrodo kaip naujas.

Akivaizdu, kad Žanas pateisino savo kūrėjo ir mokytojo vardą – jo darbus perėmęs 23 metų sūnus Benas kartu su sužadėtine Gintare išmoko svarbiausias pamokas ir jau sugebėjo tėtį pakeisti kuriant avalynę.

Benas perėmė ir kitą ne mažiau svarbią misiją – jam, padedamam sužadėtinės ir be artimiausio sielos draugo likusios mamos, teks atstoti tėtį ir vos 2,5 metukų broliukui Hariui.