– Ei, tai jis pagaliau sumokėjo jai išeitinę skyrybų kompensaciją? – klausiu geriau už mane informuoto žmogaus.
O kam neįdomu skaičiuoti svetimus pinigus? Juolab kad čia kalbama apie netikėtai nukritusį 10 mln. vertės turtą. Nukritusį, nes stilistės Lietuvoje tiek neuždirbtų per visą savo gyvenimą.
– Baik tu, čia tik žurnalistų pramanai, – ramina mane pašnekovas.
Atleiskite, gerbiamieji, ant žurnalistų nevarykite. Jie duoną užsidirba ne iš pasakų, o iš faktų. Tik pagražinti juos gali šiek tiek. Pagardinti.
O kaip tada su ta lietuvaite dviratininke, kuri užmynė 100 milijonų? Pelningos skyrybos ar sužadėtuvės? Aš spėju: dosnios džentelmenų dovanos.
Prieš gerą dešimtmetį solidaus amžiaus moterytės baiminosi greitai besidauginančių jaunų barakudų, kurios gviešiasi jų vyrų. Tada jas raminau: nekovokite su vėjo malūnais – natūrali gamtos atranka viską sustatys į savo vietas.
Ir buvau teisi, nes silpniausieji buvo suvalgyti, o išlikusieji išsiugdė imunitetą ir genais perdavė perspėjimą apie plaukiojančią grėsmę savo palikuoniams. O kai kurie iki šiol džiaugiasi pakliuvę į tokius nasrus.
Laukinio kapitalizmo laikais barakudos neršė tik savo artimiausiame tvenkinyje, nes nežinojo, kad egzistuoja ir vandenynai. O vietos žvejai, prakutę iš investicinių čekių ir kontrabandos, net nesumojo, kad ne jie žvejoja, o juos gaudo. Todėl pasipurendavo plunksneles ir nerdavo į jaunos plėšrūnės nasrus. O jų žmonos, kaip eglės žalčių karalienės, likdavo ant kranto su kraujo puta.
Bet kadangi mūsų šalies vandenys ne tokie jau ir platūs, plėšrūnėms pritrūko maisto. Ir jos išplaukė į platesnius vandenis.
Todėl žmonos gali jau šiek tiek nusiraminti – jų gyviems likusiems kastyčiams dabar įkąs nebent kokia piranija – mažytė plėšrūnė, mintanti trupiniais nuo šeimos stalo.
Pasakas išvertus į kasdienę kalbą, situacija skambėtų taip: mūsų merginos pramoko užsienio kalbos, įgavo drąsos ir išplaukė į pasaulio jūras.
Jaunos gražios moterys (bet ne jauniklės) svetimoje šalyje baigia atitinkamus mokslus (taip, egzistuoja barakudų mokyklos, kurių absolventės išmoksta tinkamai valdyti ne tik kūną, bet ir žvilgsnį, kokiu tembru ir kokia tema kalbėti arba tylėti ir kitų viliojimo gudrybių).
Žinoma, tam reikia gerų išorinių duomenų ir bent šiek tiek proto. Dar reikia draugių, kurios rekomenduotų į tokias mokyklas. Antraip taip ir liksi mandarinų plantacijoje.
Tokius mokslus išėjusias moteris beveik visada aplanko sėkmė. Didesnė, negu tikėtina Lietuvoje. Ir net vestuvinio žiedo joms nereikia (vedybų sutartis ne visada yra prasigyvenimas ir amžinas saugumas) – pakanka dovanėlių, tarkim, butuko megapolio centre ar komercinių patalpų nuomai.
Ir dar kasdienio prabangaus gyvenimo šalia vyresnio džentelmeno. Be to, įgyji galimybę sukiotis tokiame sluoksnyje, kur dar yra nesumedžiotų džentelmenų – tokių pat kaip tavasis arba geresnių. Susipažinti ir taip ateičiai nusipirkti draudimą nelaimės atvejui.
Nors vedybos irgi neblogai. Štai viena gražuolė stilistė, su kuria teko laimė dirbti, kadaise nustebino sprendimu ištekėti už labai neišvaizdaus vyro.
Į mūsų nustebimą ji atsakė paprastai: „Tiesiog noriu gerai gyventi, o jis man tai gali suteikti.“ Antrąkart ištekėjusi už amerikiečio savo norą patenkino keliasdešimčia milijonų, puikavimusi pirmose eilėse per aukštosios mados savaites ir visa kita nuperkama prabanga.
Nesmerkiu ir nesipiktinu – mes, moterys, visos esame šiek tiek barakudos. Jei tik turime galimybę rinktis, renkamės geresnį – ar dėl genų, ar dėl karjeros perspektyvų, ar dėl sotesnio gyvenimo.
Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. Tą frazę išgirdau dar studijų laikais, kai mano bendrakursė ją beprotiškai mylintį fiziką iškeitė į architektą.
Kai subyrėjo mano pirma santuoka ir aš viena eidavau į vakarėlius, netgi mano draugės atstatydavo krūtinę kaip Aleksandras Matrosovas prieš ambrazūras ir perspėdavo: „Nesiartink prie mūsų vyrų, nes tu dabar – vaikščiojanti grėsmė ir pagunda.“
Tad ar didelis skirtumas tarp tos, kuri puola grobį, ir tos, kuri puola dantimis ginti „savo nuosavybės“, t.y. bankomato? Arba asilo, jei jį galima imti ir nusivesti.
Jei moteris turi svajonę susirasti tinkamą vyrą, palinkėkime jai gero vėjo žvejyboje. O jeigu mums dėl to pavydu, kaltinkime tik save, kad kadaise kažką ne taip padarėme.
