Jos venomis teka ukrainiečių kraujas, o kurti A.Midverė pradėjo dar mokykloje. Tiesa, iš pradžių papuošalus gamino sau ir nė nemanė, kad vieną dieną jais bus puošiamasi net už Atlanto.
Šiandien amerikiečiai gerai žino, kad už „Freaky Foxx“ ir „Candy Foxx“ prekės ženklo slepiasi lietuvės kūryba. O štai istorija, kad ypatinga verslo idėja Alginai kilo susidūrus su didžiuliais gyvenimo iššūkiais, iki šiol mažai kam girdėta.
– Kaip tapote juvelyre? Juk studijavote interjero dizainą.
– Baigusi Dailės akademiją su drauge dirbau prie įvairių kūrybinių projektų, susijusių su interjeru. Skleidėme apie save žinią, kad esame talentingos interjero dizainerės, turime originalių idėjų, bet jų niekam nereikėjo.
Vėliau suvokiau, kad man labai trūksta praktinių žinių, tad taip ir neteko sukurti nė vieno interjero. Dizainerės karjera baigėsi net neprasidėjusi.
Netrukus supratau, kad noriu kūrybiškesnio darbo. Mačiau, prie kokių projektų dirbo buvę bendramoksliai, – ten labai mažai kūrybos, valandų valandas reikia sėdėti prie brėžinių. Visko reikia kuo pigiau ir greičiau. Mane, jauną maksimalistę, tai labai nuvylė.
Tada pradėjau intensyviai tapyti, turėjau idėją, kuriai įgyvendinti reikėjo fotografės. Visiškai atsitiktinai mieste sutikau savo klasės draugę, išsikalbėjome, kad ir ji ieško gyvenimo kelio. Nutarėme drauge rengti kūrybines fotosesijas.
Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Miesto centre gavome visai neblogas patalpas, jas susitvarkėme, pasiremontavome ir ėmėmės darbo.
Aš buvau atsakinga už nuotraukų retušavimą, o ji fotografavo. Trejus metus rengėme labai originalias fotosesijas. Man šis gyvenimo etapas labai patiko, nors daug ir neuždirbome.
– Kodėl metėte fotografiją?
– Vieną dieną būdama sodyboje neatsargiai žengiau žingsnį ir man labai pradėjo skaudėti stuburą, pagalvojau, kad tai radikulitas. Skausmas didėjo, nieko nelaukusi kreipiausi į medikus.
Pirmiausia mane nusiuntė į rentgeną, vėliau – pas traumatologą. Gydytojas dar pajuokavo, kad greičiausiai senas rentgenologas suklydo ir neteisingai viską surašė, nes „taip blogai būti negali“.
Mane išsiuntė pakartotinių tyrimų. Po jų paaiškėjo, kad vienas stuburo slankstelis laikosi vos ant trijų milimetrų. Išgirdusi diagnozę nepuoliau į depresiją, visą laiką šypsojausi, nes tikėjau, kad viskas bus gerai.
Gydytojas stebėjosi, kaip vis dar vaikštau, pasakė, kad iškart mesčiau darbus ir per tris savaites pasiruoščiau sudėtingai operacijai ir ilgai reabilitacijai.
Viskas vyko labai greitai. Prieš operaciją turėjau vaikščioti kaip porcelianinė lėlė – saugotis, kad už nieko neužkliūčiau, neužlipčiau net ant mažiausio akmenuko, atsargiai lipti laiptais, nevažiuoti mašina, nes bet koks staigus stabdymas ar menkiausias kritimas – ir slankstelis negrįžtamai pajudės iš vietos.
Net mažiausia trauma galėjo baigtis blogai, galėjau tiesiog daugiau niekuomet nebevaikščioti. Per vieną akimirką pasikeitė visas mano gyvenimas. Supratau, kad su fotografija reikės atsisveikinti.
– Ar operacija pavyko sėkmingai?
– Ji truko 8 valandas. Gydytojai manė, kad jau po savaitės išsiųs mane į reabilitaciją. Deja, planus teko pakoreguoti, nes ant operacinės stalo netekau daug kraujo, prireikė perpylimo.
Pirmą mėnesį kenčiau nepakeliamus skausmus, kas tris valandas gėriau stiprius skausmą malšinančius narkotinius vaistus. Išgyvenau tikrą košmarą ir vietoj savaitės ligoninėje mane ten pralaikė dvi.
Reabilitacijos reikėjo ne tik stuburui, bet ir vienai kojai, nes jos visai nejaučiau. Dar ir šiandien koja nejautri, bet su tuo susigyvenau, vizualiai nė nematyti, kad judu kiek kitaip.
Tiesiai iš ligoninės greitosios pagalbos automobiliu buvau išgabenta į sanatoriją Abromiškėse. Man labai pasisekė: sanatorijos pacientų amžiaus vidurkis buvo apie 70 metų, man – vos 25-eri. Buvau pati jauniausia. (Šypsosi.)
Sanatorijoje buvo daug naujos technikos, bet gydytojai neturėjo ant ko jos išbandyti, o aš norėjau kuo greičiau pasveikti.
Išbandžiau visus treniruoklius, mano gydytojas juokaudavo: „Algina, šitą treniruoklį tu išbandai pirma, vyresnio amžiaus pacientams tai būtų per sunku.“
Dvi valandos mankštos virsdavo 4–5 valandomis. Buvau susikūrusi daugybę vizijų, ką turiu padaryti, kad kuo greičiau vėl pradėčiau vaikščioti.
Turėjau svajonę nueiti piligrimų kelią „Camino de Santiago“ (Šv.Jokūbo kelias tarp Ispanijos ir Prancūzijos. – Red.). Deja, išgijusi šios svajonės realybe dar nepaverčiau.
– Kaip pavyko vėl atsistoti ant kojų?
– Po keturių savaičių reabilitacijos turėjau puikų pilvo presą. Progresas buvo akivaizdus, todėl gydytojai kasdien net 15 minučių leisdavo nusiimti plastikinį šarvą – stuburo korsetą.
Kaip gera būdavo tiesiog pasėdėti. Koks man tai buvo nepakartojamas malonumas! Per tą laiką išgerdavau puodelį kavos.
Plastiko korsete buvau įkalinta keturis mėnesius. Tai buvo labai ilgas, varginantis, daug valios pastangų reikalaujantis sveikimo laikotarpis. Jis truko pusę metų, kol sugrįžau į visavertį gyvenimą.
Per metus mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Supratau, ką reiškia kokybiškas miegas, nes apie dešimt metų galėjau miegoti tik ant vieno šono, man išsivystė skoliozė.
Kokių gyvenime malonumų atsiranda, kai gali vaikščioti ir nejausti skausmo, nereikia kas 15–20 minučių priverstinai atsisėsti arba atsigulti. Kai gali tiesiog sėdėti ir nieko neskauda...
Prisiminiau emociškai labai sunkų metą, kai po operacijos nuėjau į baseiną, nes gydytojas leido plaukioti. Aš kaip mažas vaikas apsiverkiau iš laimės, nes man tai prilygo stebuklui.
– O kaip per tą laiką pasikeitė vertybės ir prioritetai?
– Ligos ar nelaimės visada parodo, kas yra tavo draugai, kuo gali pasitikėti ir kas tau padės, kai prireiks pagalbos. Per tuos metus liko tik tikri draugai.
Mane labai palaikė tėvai ir mano gyvenimo draugas, o dabar jau sutuoktinis Rokas. Iš jų gavau visokeriopą palaikymą ir paramą. Mane gydė nuostabūs gydytojai, jiems visada liksiu dėkinga už galimybę vaikščioti.
– Ar po nelaimės ir atsirado noras kurti papuošalus?
– Dar prieš operaciją užsiregistravau Amerikoje pirmaujančioje internetinėje platformoje ETSY, kur galima rasti visko, kas pagaminta žmogaus rankomis. Tai unikalius vienetinius gaminius pagal individualų užsakymą kuriančių menininkų bei amatininkų susibūrimo vieta.
Po ilgų savęs ieškojimų kilo mintis kurti papuošalus. Pati jų niekada nepirkau, visada pasigamindavau. Gulėdama sanatorijoje išstudijavau internetinę platformą, kaip joje efektyviai galima parduoti savo darbus. Pradėjusi jaustis geriau nusipirkau modelino, epoksidinės dervos ir pradėjau gaminti auskarus.
Auskarų verslas užsisuko labai gerai. Vieni auskarai tapo itin populiarūs – per savaitę parduodavau po penkiasdešimt porų. Savo prekės ženklą pavadinau „Candy Foxx“. Auskarų iš modelino jau esu pardavusi apie 5000 porų. Iš lietuvių papuošalų kūrėjų toje platformoje buvau pirma.
Po dvejų metų internetinė parduotuvė jau davė labai gerą pelną, todėl pasikeitė ir mano gyvenimo kokybė. Po fotografijos etapo tai buvo milžiniški pinigai.
Atsirado galimybė taupyti didesniam pirkiniui. Tačiau vieną dieną supratau atsidūrusi voverės rate – gaminu tą patį auskarų modelį, tik skirtingų spalvų. Man visa tai pačiai nusibodo, nes tapo rutina.
– Ir tada jūsų gyvenime atsirado porcelianas?
– Kai mano kūryba pasidarė labai monotoniška, o pati pasijutau kaip fabrike štampuojanti prekes, reikėjo ieškoti naujų iššūkių. Atsisakyti savo sukurtos parduotuvės nenorėjau, todėl nauja veikla turėjo būti susijusi su kūryba.
Pasikalbėjau su mama, ji pasiūlė molį, bet su juo dirba daug papuošalų kūrėjų. Man iškart pasidarė neįdomu. Visai kas kita – porcelianas!
Pradėjau skambinti į studijas, kurios dirba su moliu, klausiau, ar kas nors apsiims degti porcelianą. Iš visur išgirsdavau kategorišką „ne“, nes tai neapsimoka! Jeigu neapsimoka, vadinasi, niekas to nedaro.
Pradėjau domėtis, kaip gaminti papuošalus iš porceliano. Tada buvo vienintelė menininkė Jūratė Rekevičiūtė, kurios kūryba buvo kažkiek artima mano idėjai.
Supratau, kad man atvira visa Lietuvos rinka, nes nebuvo jokios konkurencijos.
Todėl pirmiausia nusipirkau krosnį, kurioje degamas porcelianas. Teko sugalvoti, kur ją statyti. Tėvai turėjo laisvą kambarį ir pasiūlė pastatyti jame.
Pagalvojau: kodėl gi ne, puiki vieta. Pasistatėme mes tą krosnį, bet nežinojome, iki kokios temperatūros įkaista iš išorės. Įjungėme, kad pirmą įdegimą padarytume tuščią, nes taip rekomenduoja gamintojas.
Taip viskas įkaito, kad balkonas tapo pirtimi, elektros lizdai ėmė tirpti nuo karščio, mama bijojo ištraukti laidą. Ji išgyveno košmariškiausią naktį savo gyvenime. Ryte man buvo pasakyta, kad mūsų planas „Studija Pilaitėje“ žlugo ir reikia ieškoti naujos vietos.
Susiradau naujas patalpas ir ten pradėjau eksperimentuoti drauge su mama Larisa Raklevičiene. Pusę metų mudvi kūrėme projektą pavadinimu „Porcelianas“.
Lietuvoje nebuvo įmanoma gauti informacijos, kaip teisingai dirbti su porcelianu, kaip jį suvaldyti, nes tai labai mistinė, trapi medžiaga. Niekas tokiomis žiniomis nesidalija, tad teko į pagalbą pasitelkti internetą, knygas ir... kantrybę.
Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra etapų vien degimo temperatūrai nustatyti. Mes labai daug eksperimentavome, bandėme, patyrėme daug nesėkmių.
Kitas jau būtų nuleidęs rankas, o mums buvo įdomu, kaip reikia suvaldyti porcelianą. Keramikui gal tai būtų normalu, bet mums buvo sudėtinga, nes iki tol nieko bendro su tuo neturėjome.
Dabar esu labai laiminga, kad pas nieką nesimokėme, tik iš pačių klaidų – taip ir atsirado unikali mūsų papuošalų stilistika. Rezultatas originalus ir į nieką nepanašus.
Kas daugeliui žmonių yra porcelianas? Braškės, boružės, namukai, paukščiukai – viskas, kas yra aiškiai suprantama, idealiai pateikta ir glazūruota. Mes supratome, kad nenorime būti dar vienas prekės ženklas, siūlantis tą patį, ką ir visi.
Pradėjome pačios maišyti porcelianą, pigmentuoti, daryti juodą, pilką, mėlyną, žaidėme su spalvomis, kurių nebuvo rinkoje. Įnešėme naujų vėjų, parodėme, kaip kitaip gali atrodyti papuošalai iš porceliano.
Dar ir dabar nauji klientai klausia, kas tai per medžiaga, mano, kad lava, akmuo, koralai. Dažniausiai niekas nepataiko tol, kol neparodome, iš ko papuošalas pagamintas.
Labai smagu, kad net užsienyje nėra analogų mūsų kūriniams. Vienas ispanas kuria kažką panašaus, bet stilistika labai skiriasi.
Lietuvoje yra kas mane kopijuoja, bet gamina nekokybiškas kopijas, todėl liūdna, kai žmonės atneša ne mano kurtus papuošalus ir prašo pataisyti, sako, kad jie prastos kokybės.
Turiu įrodinėti, kad tai ne mūsų darbai, o tik jų kopijos. Mes skyrėme daug laiko sukurti unikalią stilistiką, kuri atsirado iš nesėkmių, daug kantrybės ir didelio noro sukurti unikalius papuošalus.
– Ar šiandien esate laiminga moteris ir rezultatu patenkinta kūrėja?
– Žinoma. Su vyru Roku auginame gražuolę dukrytę Ameliją. Mano sutuoktinis net metė darbą ir atėjo dirbti drauge į šeimos verslą.
Galiu keliauti po pasaulį kada tik noriu ir kur noriu. Vienintelėje valstijoje Amerikoje – Meine kol kas niekas dar neturi mano kurtų papuošalų, bet ir tai laikina.
Esu sveika, dirbu sau, užsiimu mėgstama veikla, o ko daugiau reikia laimingam žmogui?
