Vėlyvą pavasarį Josepho Mulio rožių laukuose netoli Prancūzijos miesto Pegoma dūzgia bitės. Nors jos lengvai randa žiedus, žmogui aptikti šiuos gėlynus – ne taip paprasta.
Žvyruotas keliukas veda į slėnį, kuriam prieglobstį suteikia kalnai. Alpių papėdėje žiedus siūbuoja švelnus vėjas, o už keliolikos kilometrų į pietus tyvuliuoja Viduržemio jūra.
Šiame gamtos prieglobstyje skleidžiasi rožių ir jazminų žiedai, kurie naudojami gaminant legendinius kvepalus „Chanel No 5“.
Nuo praėjusio amžiaus 9–10-ojo dešimtmečių sandūros J.Mulio ūkis gavo išskirtinę galimybę tiekti savo užaugintas gėles išskirtinai „Chanel“ kvepalams gaminti.
Aromato pagrindą sudaro jazminai ir rožės: vienam 30 ml buteliukui pagaminti reikia 12 rožių žiedų ir kone tūkstančio jazminų.
„Chanel No 5“ gaminamas iš ypatingų gėlių, vadinamų Rosa centifolia, – šimto žiedlapių rožių. Egzistuoja ir ne toks romantiškas šių prabangių, didelių žiedų, kurie tokie sunkūs, kad svyra, pavadinimas – kopūstinės rožės.
Ši rožių rūšis vertinama dėl salsvo, medų primenančio, tačiau ne per sunkaus kvapo. Parfumerininkai sako, kad jeigu ši rožė būtų muzikos instrumentas, būtų fleita.
Tai tokia išskirtinė gėlė, kad J.Mulis, kurio prosenelis įkūrė šį augalų ūkį, gali vien iš kvapo atskirti, kuri rožė yra iš Pegoma apylinkių.
„Galime mūsų rožes lyginti su vynu. Burgundiškas vynas, pagamintas svetur, nėra burgundiškas vynas“, – sako J.Mulis.
Ankstyvais gegužės rytais J.Mulis sukiojasi tarp rausvais žiedais svyrančių krūmų. Kuo aukščiau kyla saulė, tuo stipriau rožės kvepia.
Laikydamas už taurėlapio jis aiškina, kaip žiedą skinti: „Vienas pirštas viršuje, vienas – apačioje, tuomet pasukame ir pasigirsta trakštelėjimas.“
Kai rožės pražysta, visą 20 ha plotą reikia nuskinti per dvi savaites. J.Mulis darbuojasi su žentu Fabrice’u Bianchi ir prižiūri 70 skynėjų brigadą.
Didžiąją dalį darbininkų brigados sudaro moterys iš Turkijos, kurios čia atvažiuoja kelioms savaitėms, kad užsidirbtų pinigų.
Nuskynusios žiedus į savo prijuostes jos išverčia juos į keturių nešikų krepšius. Per kelias savaites priskinama apie 37–40 tonų rožių žiedų. Kilogramą sudaro 300–500 rožių žiedų.
Skynėjos dirba poromis, kalbasi. Viena kasdien dirbdama dainuoja. Jų baltos plačiakraštės skrybėlės, šmėžuojančios tarp rausvų rožynų, – tartum vaizdas iš impresionistų paveikslų.
Kai rožės nuskinamos, jų aliejus turi būti išgaunamas ypač greitai – kol žiedai nepradėjo vysti ir neprasidėjo fermentacijos procesas.
„Sugniaužykite rožę kumštyje. Jau po dviejų ar trijų minučių ji nebekvepės taip pat“, – pasakoja J.Mulis.
Ir jis teisus – suglamžyta rožė kvepia kitaip, jos kvapas tampa aštresnis, atsiranda pipirų nata.
Todėl darbininkai skuba. Pilnus maišus rožių žiedų jie skubiai veža į teritorijoje stovinčią gamyklą, kurioje iš žiedų išgaunamas rožių aliejus.
Ji atrodo, lyg čia ką tik būtų ėjusi vestuvių procesija – grindys nubarstytos pavieniais žiedlapiais, kurie išskrenda iš aparatų.
„Mes turime frazę: „Žiedą – į buteliuką“, – procesą apibūdina „Chanel“ nosimi vadinamas vyriausiasis mados namų parfumerininkas Olivier Polge’as. – Dėl šių rožių mes turime pranašumą. O aš dirbu su ypatingomis spalvomis kaip tapytojas. Tai mūsų kvapų paletės spalvos.“
O.Polge’as – ketvirtas parfumerininkas „Chanel“ mados namų istorijoje. Šį darbą jis perėmė iš savo tėvo.
„Buteliuke prasideda pomirtinis rožių ir jazminų gyvenimas. Gyva materija suteikia tau tai, ko negalėtų padaryti joks sintetinis priedas, – tikina O.Polge’as. – Žmonės įsivaizduoja kvepalus kaip kažką nepasiekiamo, kaip iliuziją.
Tačiau jų sukūrimo procese yra labai reali murdymosi purve fazė.“
