Garsių Lietuvos žmonių ir istorinių asmenybių portretais iš maisto ir daiktų pagarsėjusi menininkė savo pačios portretą sukūrė iš baldų ir interjero elementų. J. Vaitkutė atskleidė keletą savo profesinių paslapčių bei įvertino savo kūrybinį procesą skaičiais.
Teko patirti ir traumų
„Tai nėra lengvai fiziškai įgyvendinami darbai, nors, regis, didelio fizinio krūvio ir nėra. Reikia ir paklūpėti, ir patupėti, ir patempti raumenis, atliekant įvairius judesius, ir pavaikščioti. Labai nebloga mankšta. Iš tiesų tai yra darbas, reikalaujantis įvairių pozų, o taip pat ir pasirengimo. Per tą savaitę tikrai jutau, kad turiu raumenis“, – savo kūrybinio proceso savaitę linksmai prisiminė J. Vaitkutė.
Ji taip pat neslėpė, kad panašių instaliacijų kūrybos procesas neapsieina ir be fizinių pasekmių. J. Vaitkutė netgi turi užsidirbusi profesinę traumą – dėl fizinio krūvio nukentėjo jos ranka, netgi prireikė įtvaro. Regėjimas darbo metu irgi nemenkai apkraunamas – reikia daug stebėti ir pamatyti. Ne tiek nuvargsta akys, kiek dėl nuovargio prarandamas budrumas.
„Pradedu tiesiog nebe taip tiksliai matyti, todėl stengiuosi nepervargti. Net jei žinai, ko tau reikia, bet po tam tikro laiko žvilgsnis atbunka, reikia pertraukos. Sunkiausia buvo, kai reikėjo raudonos lėkštės lūpoms – perėjau dešimt salonų, žinodama, ko reikia, kol ją pagaliau pamačiau“, – dalijosi savo kūrybinio darbo detalėmis menininkė.
J. Vaitkutė įvardijo pagrindinius autoportreto kūrybos skaičius ir faktus:
Visas procesas truko apie 60 valandų. Keturias dienas menininkė rinkosi objektus instaliacijai, o paskui dar tris dienas viskas buvo dėliojama į vietas.
Kiekvieną dieną tekdavo dirbti apie 8 valandas – tiek, kiek įprastai žmonės dirba biure. Kurdama autoportretą pėsčiomis nuėjo 84 kilometrus.
J. Vaitkutei reikėjo daug vaikščioti po visą baldų ir interjero centrą. Šiuos nueitus atstumus kasdien skaičiavo menininkės telefonas.
Vieną dieną teko nueiti net 19 kilometrų, o darbo dienos vidurkis buvo 12 kilometrų. „Įspūdingi skaičiai. Iš tiesų per visą centrą, rinkdama daiktus, per dieną keliaudavau dešimtis kartų“, – iki šiol savo kūrybos proceso rodikliais stebisi J. Vaitkutė.
Autoportretui sukurti buvo panaudoti 153 daiktai. Iš visų jai reikalingų daiktų ilgiausiai ji ieškojo raudonų lūpų. Joms tinkamai raudonai lėkštei surasti jai prireikė apeiti net 10 „Domus galerija“ centro salonų. Visi kūrybai parinkti daiktai buvo panaudoti.
Nė vienas daiktas, kuris buvo atrinktas autoportretui, vaikštant po salonus, nebuvo grąžintas – visi pritaikyti, rado savo vietą.
„Man pavyksta pastebėti reikalingus daiktus, o mintyse galiu įsivaizduoti bendrą kuriamą vaizdą. Žinau, ko man reikia ir kaip tai atrodys. Tai – išugdyta savybė“, – aiškina menininkė.
Tai pirmasis kartas menininkei, kai kurti atvaizdui panaudoti nedalomi objektai. Patys mažiausi buvo vonios indai – stiklinės, dozatoriai, rankšluosčiai.
Pirmą kartą kurti atvaizdui panaudoti gražūs, kitų žmonių sukurti daiktai.
„Buvo ypač smagu dirbti su grožiu. Tai buvo kitų menininkų vizualizuotos idėjos, virtusios gražiais daiktais. Jie kūrė panašiai kaip ir aš, o kitų kūryba natūraliai suaugo su mano idėja.
Tuo šis mano projektas buvo išskirtinis. Dažniausiai kuriu iš daiktų, kuriuos perdirbu ar jie yra perdirbti ir tėra tik žaliava“, – pasakoja J. Vaitkutė.
Šios instaliacijos privalumas – kad netgi priėjus ir nematant visumos, vis tiek matai gražius daiktus, kuriuos sukūrė talentingi dizaineriai.
Kuria vaikščiodama po parduotuves
Anot kūrėjos, menininkui, kuris turi įgimtą jautrumą aplinkai, labai svarbu viską aplink stebėti ir daug pamatyti. Taip jis kaupia informaciją savo vidinėje duomenų bazėje.
„Darau tai nuolat, savo įgūdžius lavinu praeidama vitrinas ar tiesiog lankydamasi parduotuvėje. Dėl to galiu naują kūrinį sukurti savo galvoje.
Dirbdama taip pat mėgstu aplink save turėti labai daug daiktų, kad atėjus apsisprendimo momentui galėčiau apsidairyti ir pamatyti ką nors, ką galiu panaudoti. Į daiktą stengiuosi žiūrėti atsietai nuo jo funkcionalumo ar tiesioginės paskirties“, – pasakoja J. Vaitkutė.
Menininkei ypač džiugu buvo stebėti, kaip žmonės ėjo aplink jiems neaiškia tvarka išdėliotus daiktus, o priėję prie apžvalgai skirto taško ir pažiūrėję per telefono fotoaparato akį suprato, kad daiktai sudėlioti ne šiaip sau.
„Kai kurie dėl to labai nustemba, ir matyti jų nuostabą man buvo įspūdinga patirtis. Buvo labai smagu, kad galėjau pasidalinti savo pastebėjimais su kitais žmonėmis“, – dalijosi įspūdžiais savo autoportretą iš daiktų sukūrusi menininkė.
