Dviejų vaikų mama prisipažįsta – Mamos dieną ji sureikšmina ir džiaugiasi, kai vaikai ją prisimena ir tam ruošiasi.
„Ši diena man ypatinga dar ir tuo, kad prieš septynerius metus mirė mano mama. Apie ją visą laiką pagalvoju, nuperku gėlių, nuvažiuoju į kapines.
Elgiuosi taip, kaip tada, kai ji buvo gyva, – aplankydavau, dovanodavau gėlių“, – prisiminė R.Arlauskienė.
Žinoma moteris vaikų atsiradimą prilygino savotiškam stebuklui.
„Kažkas neįtikėtino, kad sugebi susilaukti vaikų. Man sunkiai sekėsi juos išnešioti, bet buvau be galo laiminga, kai gimė tiek pirmas, tiek antras.
Gyvenime nė karto nesu gailėjusis, kad turiu vaikų. Jie – nuostabūs, supratingi, auga geri žmonės“, – sakė Rasa.
R.Arlauskienė prisipažįsta besąlygiškai mylinti savo sūnų ir dukterį, nepaisant to, kad kartais tenka juos pabarti, pamokyti, padėti pagrindus vertybėms, rodyti kelią, kur link eiti.
„Galbūt norėčiau būti ta mama, kuri primena pareigas ir taisykles, bet turbūt labiau esu mama draugė.
Bendrauju su vaikais kaip su suaugusiaisiais – jie nėra maži.
Jiems aktualu tarpusavio santykiai, jie nori elgtis su manimi taip, kaip norėtų, kad aš elgčiausi su jais.
Nėra taip, kad egzistuoja vien taisyklės, – mėgstu su vaikais paišdykauti, kvailioti, prisigalvoti linksmybių, kurios galbūt netinka mamai. (Juokiasi.)
Esu iš tų mamų, šalia kurių vaikai jaučiasi gerai, nėra įsitempę“, – pasakojo laiminga mama.
Žavi moteris prisimena, kad laukiantis antrosios atžalos keitėsi jos požiūris į motinystę.
„Su pirmo vaikelio atsiradimu jaučiama daug streso, nes atsiranda papildoma atsakomybė, o tai kelia įtampą – dažnai nežinai, kaip elgtis.
Kartais iš šalies juokingai atrodo jaunos mamos, kurios dėl visko jaudinasi, pernelyg rūpinasi.
Gimus antram vaikui buvau labiau atsipalaidavusi, rami – tai atsiliepia ir vaikui“, – mano Rasa.
Kalbėdama apie dukterį Evitą moteris sakė, kad joje mato save. Manieros, sugebėjimas bendrauti, noras būti veiksmo centre, kūrybiškumas – tai būdinga ir jos dukrai.
„Sūnus – ramesnis, santūresnis, viską apsvarstantis. Kartais norėčiau būti panaši į jį, nes jo ramybėje – daug išminties.
Būna iš prigimties išmintingų jaunų žmonių – jie nepadaro neapgalvotų sprendimų ir veiksmų. Mane tai žavi.
Iš savo vaikų tikrai gaunu nemažai. Sūnus – visai kitoks nei aš, tad man žavu, kad jis gali mane nemažai išmokyti to nedarydamas specialiai“, – šiltai kalbėjo R.Arlauskienė.
Galvodama apie ateitį veikli moteris sako norėsianti perduoti vaikams tradiciją sekmadienius skirti tik šeimai.
„Dažniausiai tą dieną neiname nei į miestą, nei į restoranus. Išeiname į parką arba renkamės fizinę veiklą, pasižiūrime filmą, drauge gaminame pietus.
Jeigu gaminu aš, vaikai viską sutvarko, nes nemėgstu tvarkytis. (Juokiasi.)
Būname visi kartu – tai tradicija. Atrodo, paprastas dalykas, anksčiau tai buvo savaime suprantama, o dabar – vertybė.
Džiugu, kad man pavyksta tai išlaikyti, tikiuosi, kad ateityje tai perims mano vaikai, o išvykę iš namų sugrįš pas mamą sekmadienio pietų“, – sakė R.Arlauskienė.
Žurnalų puslapiuose ar renginiuose Rasos nepamatysime be dailiai susuktų garbanų ar grakštumą pabrėžiančių drabužių – visa tai moteris vertina kaip darbo dalį, o namuose su aukštakulniais ir pūstomis suknelėmis jos nepamatytume.
„Namuose galiu pavaikščioti ir susivėlusi, na, gal ne per stipriai. (Juokiasi.)
Mėgstu jaukius drabužius, vertinu namų ramybę, savo vienatvę, kai galiu būti užsidariusi kambaryje ir tiesiog skaityti knygą ar paplepėti su dukra sugriuvusios į lovą apie mergaitiškus dalykėlius.
Vaikams patinku ir tokia, kokia esu visuomenėje, – jiems įdomu, kad mama turi daug pažinčių, ryšių, yra bendraujanti ir matoma“, – kalbėjo Rasa.
Jeigu reikėtų vaikams duoti svarbiausių patarimų, pamokymų, palikti žinutę ateičiai, Rasa, ilgai nedvejojusi, rinktųsi pamatines vertybes.
„Svarbiausias dalykas, kurio galima palinkėti jauniems žmonėms, ypač savo vaikams, – kad ir kas nutiktų, reikia išlikti žmogiškiems. Svarbu nekeisti savo įsitikinimų ir vertybių, niekada nebūti neištikimam sau.
Jeigu kalbėtume apie ateitį, linkėčiau jiems užsibrėžti tikslų: ką nori pasiekti, sukurti, kokią pridėtinę vertę palikti gyvenime. Tuomet gera širdyje, jautiesi ką nors nuveikęs ir neužduodi sau klausimų: „Kas aš esu, kodėl esu?“
Vidinis pasitenkinimas su tuo ir ateina – ką nors nuveikus gyvenime, o ne šiaip egzistuojant. Žinoma, savęs ieškoti reikia – vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems užtrunka ilgiau, bet jeigu atsakai sau į esminius klausimus, viskas pasidaro paprasta, aišku ir lengva gyventi.
Pastebiu, kad dauguma jaunų žmonių, ypač tie, kurie nesuspėja su technologijomis, greičiu ir tempu, pradeda stresuoti, sirgti depresija, menkai save vertinti, įsitempia.
Manau, kad reikia sau atsakyti į klausimą: „Ką aš galiu padaryti?“ ir nelyginti savęs su kitais.
Kiekvienas turime stiprių pusių, kurių niekas kitas negali turėti, sugebėjimų ką nors padaryti, ko kitas negali.
Jeigu visa tai savyje atrandi, belieka veikti, o ne sėdėti laukiant, kol kas nors bus padėta ant lėkštutės“, – mano R.Arlauskienė.
