„Šiandien ši tema jau nebėra skaudi, viskas seniai išdiskutuota“, – įsitikinusi televizijos laidos „KK2“ žurnalistė ir dainininkė Donata Gutauskienė-Laisva (30 m.), kuri neseniai prakalbo apie svajonę pasididinti krūtis.
Liesa, 1,72 m ūgio ir 58 kg svorio, Laisva juokauja, kad visą gyvenimą laukė, kol biustas papilnės natūraliai. Tačiau nei gimdymas, nei trisdešimtmetis išskirtinėmis staigmenomis nenustebino, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Visą bėdą genetikai suverčianti dainininkė juokavo, kad matydama figūringesnes savo amžiaus moteris jaučiasi tarsi paauglė. O būtent paauglystėje ir kilo nerimas dėl vangiai moteriškėjančios figūros.
– Ar tai, kad krūtinė auga neįprastai lėtai, pastebėjote pati, ar sulaukdavote aplinkinių pastabų?
– Patyčių dėl to tikrai nebuvo. Prasidėjus paauglystei pati pastebėjau, kad bendramokslės moteriškėja, o aš – ne. Norėjau kartu su jomis moteriškėti, todėl, natūralu, kad ėmiau kompleksuoti. Gal dabar skamba juokingai, o tuo metu tai buvo labai aktualu.
Pamenu, kai išprašiau mamos, kad nupirktų pirmąją liemenėlę. Man jos dar toli gražu nereikėjo. Bendraklasės nešioja – noriu ir aš!
Na, o paskui buvo vilties, kad krūtinė padidės, kai susilauksiu kūdikio arba, kaip juokaudavome, 30-mečio. Vis dėlto amžius čia niekuo dėtas – tokia genetika. Vienoms duota per akis, kitoms neduota nieko. Į pastarųjų kategoriją patenku ir aš.
– Gal apie operaciją svarstėte ir jaunesniame amžiuje? Pavyzdžiui, sulaukusi pilnametystės.
– Tuomet visiškai apie tai negalvojau. Ir dabar esu prieš operacijas jauname amžiuje. Manau, kad tokius sprendimus reikia priimti, kai esi brandus. Man dabar yra 30 ir, manau, tam atėjo puikus metas. Juolab jau esu pagimdžiusi sūnų.
Tačiau jaunoms merginoms tikrai nereikia savęs darkyti. Gražu jau tai, kad jos jaunos. Aš pati jaunystėje nežinia kodėl prasivėriau bamboje auskarą. Dabar galvoju – ar man tikrai to reikėjo?
– Net ir nėštumo metu nebuvo absoliučiai jokių biusto pokyčių?
– Gal kažkiek... Bet tik truputį. Aišku, antra vertus, visai gerai, nes neturėjau tokios problemos kaip po gimdymo nukarusi krūtinė. Tiesiog nebuvo kam nukarti.
Manau, kad tai yra įprasta moteriška problema – nori to, ko neturi. Mano bičiulės, turinčios didesnę krūtinę, pajuokauja, kad mielai šiuos savo privalumus perleistų man.
Teko kalbinti chirurgą, kuris man mestelėjo retorinį klausimą: ar moteris turi teisę jaustis moteriška? Man moteriškumas yra ilgi išpuoselėti plaukai bei daili krūtinė, kuri nebūtinai yra labai didelė.
Tai tikrai nėra „mirk arba gyvenk“ reikalas. Aš be jos kuo puikiausiai gyvenu ir nematau problemos, tačiau jei leistų piniginė, operacijos neatsisakyčiau.
– Ar tai vienintelis jūsų viso gyvenimo kompleksas? O galbūt jums jau teko lankytis chirurgo kabinete ne vien dėl interviu?
– Dar neteko nieko keisti, esu gana natūralios išvaizdos. Niekada nesu net lūpų pasiputlinusi, nors dabar, kaip suprantu, šiai procedūrai ryžtasi kas antra.
Vis dėlto pirmieji mano kompleksai buvo dėl šiek tiek atlėpusių ausyčių. Dar darželyje patyriau, ką reiškia, kai vaikai juokiasi dėl atlėpusių ausų. Dabar viskas šiek tiek kitaip, galbūt vaikystėje jos atrodė labiau atlėpusios.
Pamenu, tuomet labai madinga buvo viršugalvyje surišti dvi kasytes. Prašydavau mamos taip manęs nešukuoti, kad vaikai nesijuoktų. Nieko aš savo ausimis taip ir nedariau. Manau, jos neatrodo taip jau blogai.
– Neretai atsikratę kokio nors komplekso, atsidžiaugiame ir mums ima kliudyti kitos kūno vietos. Nesibaiminate, kad pasididinusi krūtinę imsite planuoti kitą operaciją?
– Esu sveiko proto, jaučiu ribas. 30 metų gyvenu su savo šiokiais tokiais trūkumėliais ir iki šiol neskubėjau jų šalinti. Tai parodo, kad galima galima gyventi ir su kompleksais.
Manau, kad kiekviena turime kokių nors pliusų ir minusų. Be abejo, tuos savo minusus žinome geriausiai. Tik dėl tam tikrų priežasčių esame priverstos su jais susigyventi. Dažniausiai tai diktuoja pinigai.
Tai ir mano atveju yra didžiausia priežastis, kodėl iki šiol nesiryžau operacijai. Niekada specialiai netaupiau, o atsiradus papildomų lėšų rasdavau kitokių būdų joms panaudoti.
– Tačiau dabar dėl krūtinės apsisprendėte tvirtai?
– Matote, aš kaip zuikis – prisišneku, o paskui lendu į krūmus. Esu atvira garsioms diskusijoms. Feisbuke neretai pradedu kokią nors temą ir stebiu, kaip vyrai bei moterys į tai reaguoja.
Yra viena klinika, kuri sutiktų man atlikti operaciją, tačiau dabar ir noriu, ir bijau, ir galvoju, ar man tikrai to reikia.
Be to, mane šiek tiek gąsdina tai, kad pooperacinis laikotarpis trunka dvi savaites. Kadangi esu paskendusi darbuose ir dar viena auginu sūnų, man būtų labai sudėtinga tokiam ilgam laikui iškristi iš ritmo. Jeigu jau pasiryšiu, turėsiu labai atidžiai susidėlioti visus planus.
– Nebijote garsiai apie tai kalbėti? Juk dažniausiai tokios temos sulaukia ir ne pačių saldžiausių nuomonių.
– Ir dabar jų buvo. Bet aš jau pripratusi – mano mintys dažnai sulaukia garsesnių atsiliepimų. Kodėl gi ne? Nematau čia nieko bloga, esu už atvirumą.
Mano bičiulių rate ir tarp žinomų žmonių yra nemažai moterų, kurios ką nors yra pasitobulinusios, o aplinkai teigia šiukštu nelindusios po skalpeliu. Štai kas yra neskanu. Jeigu apie tai kalbama atvirai – kitas reikalas. Na, o žmonių, kurie nepatenkinti absoliučiai visomis mano mintimis, yra, buvo ir bus.
– Veikiausiai visada svarbiausia – artimiausiųjų nuomonė. Kaip sutuoktinis reaguoja į jūsų norą pasididinti krūtis?
– Jis man palieka visišką apsisprendimo teisę, jokio kategoriškumo. Sako, kad mane pamilo tokią, kokia esu, ir neskatina darytis jokios operacijos. Tad viskas priklausys tik nuo manęs, o jis mane palaikys bet kokiu atveju.
Tiesą sakant, ne vienas pažįstamas yra sakęs, kad mano vyrui labai pasisekė. Neva dauguma moterų siekia šabloniškos išvaizdos. Aš manau, kad, tarkime, kumpoka nosis ar plonos lūpos kaip tik veidui suteikia žavesio.
– Kas jūsų gyvenime pasikeistų, jei turėtumėte didesnes krūtis?
– Manau, nei darbe, nei scenoje niekas nepasikeistų. Man gražu, kai moteris turi dailią krūtinę. Vasaromis, kai ilsimės prie ežerų, vis pagaunu save pastebinčią būtent tokias figūras. O aš tuo metu kaip kokia paauglė.
Negaliu sakyti, kad visiškai savimi nepasitikiu, tačiau didesnė krūtinė man to pasitikėjimo įpūstų daugiau, tapčiau moteriškesnė. Bet tik tiek.
– Nors sakote, kad pilnumo šioje kūno dalyje jums trūksta, į akis tai visiškai nekrinta. Galbūt turite slaptų moteriškų triukų, kaip vizualiai ją padidinti arba išvis nukreipti dėmesį?
– Yra daugybė būdų. Tarkime, mano liemenėlės yra gerokai pakietinto audinio. Turiu ir tokių, kurios krūtinę vizualiai padaro kiek pilnesnę, ją šiek tiek kilsteli. Yra įvairių paslapčių, ypač gelbėjančių scenoje. Aišku, norėtųsi, kad jų naudoti neprireiktų.
Kadaise labai gerai sutarėme su viena atlikėja, kuri irgi visiškai neturėjo krūtinės. Juokdavomės, kiek visko galima sugalvoti. Ji jau ryžosi operacijai.
