Maždaug prieš šešerius metus pradėta nauja veikla ne tik įtraukė, bet ir išgarsino. 24 valandų bėgimo Lietuvos moterų rekordininkė, ultramaratonininkė šio sporto manija užkrečia ir kitus – pati organizuoja bėgimo varžybas. „Laukinio trail turo“ organizatorė šiemet pakvietė varžytis net devyniose bėgimo varžybose. Skrosdami skirtingais gamtos takeliais bėgikai grožisi nepažintais Lietuvos kraštais.
O aukštyn kojom viskas apvirto namuose priglaudus keturkojį. Iš prieglaudos atsivesdama kurtsharą Forbį ji dar nežinojo, kokia aktyvia veikla reikės su juo užsiimti. Kaip Viktorija sakė, būtent šuo įskiepijo jai pomėgį bėgioti. Tai išryškėjo, kai pasilakstymai su Forbiu ėmė trukti vis ilgiau, – keturkojo ir šeimininkės keliai driekdavosi iki keliasdešimties kilometrų.
Forbiui šįmet suėjo dešimt, todėl dabar jis kiek dažniau ilsisi namuose. Pagrindiniu Viktorijos bėgimo partneriu tapo 6-erių kurtsharas Cito. Pamėgtos kurtsharų veislės šuo kartu su šeimininke nubėga kad ir 50 kilometrų.
„Kartu su Forbiu savo treniruotes pradėjome nuo sporto, kuriame šuo, pririštas prie šeimininko, jį tempia. Čia itin svarbus greitas bėgimas. Paskui nusprendžiau pasukti link ultramaratonų. Dabar treniruotėse kompaniją man dažniausiai palaiko Cito, nes Forbis jau nebe toks jaunas. Tačiau kartais kartu išbėga ir jis“, – paaiškino bėgikė.
– Ar rinkdamasi šunį žinojote, kad šiai veislei itin svarbus pakankamas fizinis aktyvumas?
– Paėmiau Forbį iš prieglaudos dėl to, kad mane sužavėjo kurtsharų veislė. Man šie šunys atrodė labai gražūs. Prieš pasiimdama keturkojį pasidomėjau, kad kurtsharai yra aktyvūs, bet man neatrodė, jog tai gali tapti problema. Gyvenau name su kiemu ir įsivaizdavau, kad šuo čia ir išsilakstys. Bet taip nebuvo.
– Kaip kilo idėja pradėti sportuoti su gyvūnu?
– Iš bėdos. Forbis buvo labai aktyvus, vienas kieme nebėgiojo. Kurtsharas – šuo, kuris nori ir siekia būti su žmogumi, jis nori bendros veiklos. Jam netinka vienam bėgioti palei tvorą.
Kai išeidavome pasivaikščioti, Forbis imdavo tampyti pavadį. Nepadėjo jam nei tramdomasis antkaklis, jis nenorėjo paklusti ir komandai eiti greta. Tuomet internete pradėjau ieškoti informacijos, kaip suvaldyti tokį šunį. Atradau, kad yra bėgimo su šunimis sportas, kur už tempimą šuo giriamas ir skatinamas, o ne baudžiamas.
Pabandžiau su Forbiu bėgti. Jam patiko. Man – irgi. Taip ir išėjo, kad, pradėjusi bėgioti iš bėdos, tapau ultramaratonininke.
– Ar galima Forbį pavadinti jūsų įkvėpėju? Kodėl ši veikla jus taip įtraukė?
– Gal nevadinčiau jo įkvėpėju, veikiau priežastimi, kodėl bėgioju. Įtraukė, nes man ėmė sektis. Bėgdami su šunimis užimdavome prizines vietas tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautinėse varžybose. Bet bėgimas su šunimis yra gana trumpas. Tai tik 3 ar 5 kilometrai. Ilgainiui man pasidarė įdomu, kokio dar ilgio distancijas galiu nubėgti ir kiek galiu nubėgti be šuns pagalbos.
Taip pradėjau ilginti distancijas ir pasukau link ultramaratonų. Ultramaratonai – viskas, kas yra daugiau nei klasikinis maratonas. Dabar dažniausiai į trasą leidžiamės su Cito. Per dieną nubėgame ne mažiau nei 10 kilometrų. Juokauju, kad be 10 kilometrų tingiu net sportinius batelius autis.
O kai ruošiame mano organizuojamas varžybas, rengiant trasas su Cito lauke praleidžiame ir po 8 valandas. Aš žymiu bėgimo trasas, o šuo bėgioja aplinkui. Ir taip kelias dienas iš eilės. Taip ir jis išsikrauna, ir aš turiu kompaniją.
– Pelnote pavydą keliančius titulus. Kuriais iš jų labiausiai didžiuojatės?
– Nė vieno iš savo titulų nenorėčiau vadinti keliančiais pavydą. Darau tai, kas man patinka ir kas sekasi. Žinoma, darbo reikia įdėti, bet bėgimas man patinka. Todėl tas darbas man įdomus ir savaip malonus.
Vienos sunkiausių varžybų – 24 valandų bėgimas, kai pasiekiau Lietuvos rekordą. Šioje srityje tai kol kas man pačiai įdomiausias pasiekimas. Šiuo metu vėl ruošiuosi gruodžio mėnesį vyksiančiam 24 valandų bėgimui.
– Galbūt pajutote, kad sportuojant gryname ore keičiasi savijauta, sveikata?
– Prieš pradedant bėgioti mano sveikata nebuvo bloga. Neturėjau papildomo svorio, taigi sunku pastebėti kokių nors sveikatos pokyčių. Aš ir be bėgimo gerai jaučiausi. Kažin ar gali pagerėti ir taip gera sveikata. Nors prieš pradėdama bėgioti daug rūkiau. Pradėjusi bėgioti dar kurį laiką irgi parūkydavau, bet kai pradėjo rūpėti bėgimo rezultatai, rūkymo atsisakiau savaime, be jokių pastangų.
– Auginate du paauglius vaikus. Galbūt ir juos įkvėpėte sportuoti su gyvūnu? Ar jie bent mėgsta išvesti šunis į lauką?
– Vaikai noriai bendrauja su šunimis ir šunys su jais. Kurtsharai tikrai pasinaudos visomis galimybėmis gauti dėmesio iš šeimos narių. Jie mėgsta būti glostomi, mėgsta, kai su jais bendraujama. Vaikams draugiškų šunų buvimas namuose patinka.
– Ar įsigijus sportiškus šunis pasikeitė visos šeimos santykiai?
– Jiems atsiradus namuose santykiai šeimoje iš esmės nesikeitė. Vis dėlto ne augintiniai yra šeimos galvos. Tačiau pradėjome daugiau laiko leisti lauke, ypač aš.
– Ar tenka šunis palikti prižiūrėti draugams ar kaimynams? Ar jiems pavyksta su jais susitvarkyti?
– Būna, kad turime išvykti ir negalime pasiimti šunų kartu. Tuomet su jais pabūna kas nors iš artimųjų. Bet mūsų išvykos nebūna ilgos, išvykstame kokiai savaitei. Tokį laiką ir kurtsharas be krūvio gali ištverti.
Bet jei tik yra galimybė, vieną iš šunų stengiuosi pasiimti su savimi. Kai organizuoju varžybas, kurių skirtingi etapai būna skirtingose Lietuvos vietose, visuomet stengiuosi į kompaniją pasiimti Cito. Šiais metais „Laukinio trail turo“ varžybų iš viso yra devynios, taigi beveik kas mėnesį važiuoju į skirtingas Lietuvos vietas ir Cito keliauja kartu su manimi.
– Kas nutinka, jei kurtsharai negauna užtektinai dėmesio?
– Mano šunims geriausias dėmesys yra bėgiojimas su jais lauke. Jie įpratę gauti nemažai fizinio krūvio ir jiems jo reikia. Jei negauna, pradeda ieškoti būdų, kaip išsikrauti namie. Gali sugraužti batus ar kitus daiktus.
– Nors šie šunys iš prigimties sportiški, prie tokio krūvio juos pratinti reikia nuo mažens, tiesa?
– Jei norima, kad šuo dalyvautų bėgimo su šunimi, vadinamojo kanikroso, varžybose, jį reikia pratinti tempti. Čia šuo gali dalyvauti sulaukęs vienų metų. Pradėti pratinti bėgioti galima ir anksčiau, bet tik po truputį. O jei norima, kad šuo būtų daugiau bėgimo partneris ir bėgtų šalia žmogaus, tuomet dresūra vėl kitokia.
– Bet kuriuo atveju labai svarbu neperlenkti lazdos pačioje pradžioje, kad šuo neprarastų bėgimo džiaugsmo ir kas kartą vėl norėtų bėgti. Tai pirmiausia turi būti mėgstama veikla šuniui ir šeimininkui, tuomet ja pavyks užsiimti ilgai ir, tikėtina, sėkmingai.
– Ar sportuojančiam gyvūnui reikia kokių nors papildomų preparatų?
– Jokių papildų mano šunys nevartoja. Stengiuosi, kad jie gautų kokybiško visaverčio ėdalo, o po ilgesnių bėgiojimų su manimi – ir pakankamai poilsio.
– Sportiški šunys veikiausiai nemažai suėda?
– Tikrai taip. Dvigubai daugiau, nei būna nurodyta rekomendacijose ant pakuočių. O intensyvesnių, ilgesnių treniruočių periodu – ir daugiau nei dvigubai. Intensyvesnės treniruotės šunims būna tuomet, kai aš ruošiuosi varžyboms. Tuomet visi nubėgame daugiau kilometrų ir suvalgome daugiau.
– Lietuva unikali savo metų laikų kaita. Netrukus sulauksime žiemos, šalčių. Ką patartumėte įsigyti su gyvūnu lauke sportuojančiam šeimininkui, kad galėtų jaustis patogiai? Kaip sportui paruošti augintinį?
– Šeimininkui, kuris bėgioja su šunimi lauke, tikrai pravestų sportiniai bateliai su vinutėmis ant padų. Tuomet joks ledas nebaisus. O trumpo kailio šuniui, tokiam kaip kurtsharas, kad nesušaltų per ilgesnes treniruotes lauke, reikia kokybiško drabužio.
