Pokalbį inteligentiškas, malonus ir sparnuotų frazių nestokojantis tenoras, kuriam pastaraisiais metais plojo Šveicarijos, Rusijos, Lichtenšteino, Italijos, Latvijos, Norvegijos, net Malaizijos publika, pradėjo metaforiškai: „Šie metai labai derlingi.“
Lietuvoje M.Jankauskas nuo pat praėjusio pavasario taip pat maudosi šlovės spinduliuose. Šėtono partiją šįmet pastatytoje Oskaro Koršunovo režisuotoje Gintaro Sodeikos operoje „Post futurum“ atliekantis tenoras kritikų ligi šiol vadinamas velniškai plastišku ir tobulu krištolinio balso savininku.
„Tai, ką darau, ne darbas, tai – būtis. Gera atrasti savo terpę, kurioje jautiesi lyg žuvis vandenyje“, – tikino pašnekovas. Jis neslėpė, kad iki pripažinimo teko nueiti ilgą kelią.
Kaune, vaizdingoje Panemunėje, religingoje šeimoje gimęs ir užaugęs dainininkas būdamas vaikas buvo ministrantas, vėliau grojo vargonais.
„Viskas, kas vyko bažnyčioje, jau tuomet atrodė kilnu ir didinga. Man patiko giliai tikinčių žmonių dvasingumas, atsidavimas Dievui ir aplinkiniams. Vienu metu labai rimtai ketinau būti kunigu, tačiau vėliau šį troškimą nugalėjo muzika, nors tikėjimas mano gyvenime išliko labai svarbus. Atsidūriau aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ten išmokau groti vargonais ir giedoti grigališkuosius choralus. Ir tik vėliau, vienus metus pabuvęs savanoriu Vokietijoje, pasukau klasikinio dainavimo link. Toks turbūt buvo dieviškasis planas“, – neslėpė M.Jankauskas.
Kai prieš keliolika metų kaunietis iš toje pačioje Panemunės bažnyčioje viešėjusių svečių iš Vokietijos išgirdo, kad vienai netoli Hamburgo esančio Reinbeko miesto parapijai reikalingi savanoriai, daug negalvojęs ten išvyko.
„Nuvykęs sužinojau, kad už simbolinį atlygį pirmąją dienos pusę turėsiu dirbti parapijos vaikų darželyje auklėtojos padėjėju, o po pietų garbaus amžiaus ar ligotiems žmonėms teks padėti apsipirkti arba nuvežti maisto produktų. Retkarčiais buvau kviečiamas pagroti bažnyčioje vargonais“, – pasakojo dainininkas.
Darbas jaunam vyrui nepasirodė sunkus. Priešingai, M.Jankauskas ėmėsi uoliai vykdyti paskirtas pareigas. Vienintelė kliūtis kurį laiką buvo vokiečių kalba, kurios jis atvykęs į svečią šalį mokėjo tik keletą žodžių. Metus dirbdamas savanoriu lietuvis ne tik išbandė save, išmoko kalbėti vokiškai, bet ir susipažino su šios šalies kultūra, atrado naujų bičiulių, kurie iki šiol svarbūs gyvenimo kelyje.
„Nuo vaikystės buvau auklėjamas taip, kad svarbiausia tarnauti žmonėms, dalytis gerumu, nesitikėti atlygio, nes visa tai sugrįš su kaupu. Kai buvau mažas, tuo patikėti buvo sunku, tačiau dabar žinau, kad šie žodžiai teisingi ir prasmingi“, – kalbėjo vyras, kuris prieš kelerius metus Kaune gavo širdžiai mielą apdovanojimą – Gerumo kristalą. Jis teikiamas kauniečiams už neatlygintinus ir reikšmingus darbus.
M.Jankauskas tiki, kad tai, ko gyvenime pasiekė ir kuo mėgaujasi, yra ne vien jo sunkaus darbo vaisius, bet ir likimo malonė – atpildas už mielaširdingumą.
„Grįžęs iš Vokietijos įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Studijuodamas gavau Trikė vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai buvo didžiulė paskata eiti pirmyn ir nesustoti.
Baigęs akademiją buvau kupinas jaunatviško entuziazmo ir noro lipti į pasaulinio lygio scenas. Sulaukęs kvietimo dalyvauti perklausose Vokietijoje buvau ramus, kad turėsiu kur apsistoti, būsiu sotus – savanoriavimo laikais sutikti bičiuliai mielai mane apgyvendino“, – sakė tenoras.
Netrukus M.Jankauskas Hamburgo operos teatre kūrė Kareivio vaidmenį Viktoro Ullmanno operoje „Atlantidos imperatorius“, jį dainavo ir Miunsterio operos teatre, kuriame taip pat pasirodė Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, Jacques’o Offenbacho „Plėšikuose“ ir Giano Carlo Menotti operoje „Gelbėkit, gelbėkit, ateiviai“.
Kas po trejų metų gyvenimo Vokietijoje parviliojo tarptautinės patirties turintį vyrą į Lietuvą?
M.Jankauskas tikino, kad pagrindinė priežastis – čia atsivėrusios naujos galimybės ir vaidmenys. 2015 metais tenoras gavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Metų solisto apdovanojimą kaip geriausias antraplanių vaidmenų atlikėjas.
Talentingam solistui buvo pasiūlyta vaidmenų ne tik Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, bet ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Už debiutinį vaidmenį šio teatro spektaklyje „Antigonė Sibire“, režisuotame Jono Jurašo, ir teatre „Utopia“ spektaklyje „Publika“, režisuotame Gintaro Varno, jis buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre M.Jankauską galima išvysti spektaklyje „Balta drobulė“ pagal Antaną Škėmą.
Puikiai scenoje besijaučiantis tenoras nestokoja darbo įvairiuose kūrybiniuose žanruose. Jį buvo galima išvysti ir lietuviškame Kipro Mašanausko miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, režisuotame Anželikos Cholinos, kuriame jis atliko šmaikštų juokdario vaidmenį. Jis sėkmingai pasirodė ir kino aikštelėje, kur sukūrė Aktoriaus vaidmenį režisieriaus Audriaus Juzėno filme „Pelėdų kalnas“.
Šiuo metu tenoras su didžiausiu malonumu linkęs kalbėti apie naujausią – Šėtono vaidmenį G.Sodeikos operoje „Post futurum“. Ir visai ne be pagrindo – po premjeros M.Jankauskui pažiro liaupsių lavina. Kritikai gyrė jo velnišką plastiką, begalinę ekspresiją, precizišką tikslumą, polėkį improvizuoti.
Ar sulaukęs pasiūlymo dainuoti Šėtono partiją jis nebuvo šokiruotas? Galbūt tikinčiam vyrui toks vaidmuo net pasirodė nepriimtinas? Ar solistas svarstė, dvejojo?
„Tai buvo netikėtas ir rimtas iššūkis. Imtis Šėtono vaidmens man pasirodė labai įdomu, nors rakto, kaip perteikti šį personažą, labai ilgai ieškojau. Ne paskutinėje vietoje ir šio kūrinio moralė.
„Jis didis, jis mažas, jis titnagas, miražas. Jis baltas, jis juodas, jis vaistas, jis nuodas. Jis rudas, raudonas, jis angelas Šėtonas“, – taip poeto Sigito Parulskio librete apibūdinamas vienas svarbiausių šios operos veikėjų. Šėtonas šioje operoje – daug skirtingų veidų turintis personažas.
Publika mato, kaip Šėtonas scenoje persikūnija į vokiečių kunigaikštį Francą fon Izenburgą, po to į Reicho generolą Rudolfą Nadolny, o galiausiai – į sovietų komunistų lyderį Vladimirą Leniną.
Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad tai – sudėtingiausias personažas, kurį iki šiol man yra tekę vaidinti operose. Ilgą laiką kankino klausimas, koks tas Šėtonas? Kaip jį pavaizduoti? Kaip jį perteikti? Juk nebus su kanopomis ir uodega, kaip visi linkę įsivaizduoti.
Kiekvienam Šėtono pavidalui su režisieriumi O.Koršunovu bandėme atrasti individualių spalvų ir bruožų, tačiau turiu išlikti šėtoniškas“, – tikino pašnekovas.
Vaidmuo pareikalavo ne tik vokalinių sugebėjimų, bet ir aktorinio meistriškumo.
„Šėtonas spinduliuoja klastą, ironiją, pagiežą ir sarkazmą. Jo gudrumui, pataikavimui ar norui būti pranašesniam už patį Dievą nėra ribų.
Visa tai perteikti žiūrovui reikia daug jėgų ir energijos, nes personažas kaskart emociškai išgręžia. Po repeticijų ir spektaklių jautiesi išsunktas lyg citrina“, – tikino tenoras.
Tačiau į priekį atlikėją stumia tai, kad vienu aspektu su Šėtonu jie puikiai sutaria.
„Šėtonas prisipažįsta, kad dievina operą. O aš irgi labai mėgstu tai, ką darau. Scena yra neatsiejama mano gyvenimo dalis“, – tikino M.Jankauskas.
