„Turiu apie penkiasdešimt kaklaraiščių, įvairiausių atspalvių, taip pat ir ryškių. Patogu, kai pasirinkimas platus – lengva rasti tinkamiausią priklausomai nuo progos ir auditorijos“, – pasakojo Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas, parodos atidarymo ceremonijai pasirinkęs dangaus žydrumo šilko kaklaraištį.
Apie dešimt iš jo turimo pusšimčio vis nesulaukia savo eilės. Spintoje jie užsibus ilgiausiai iki tol, kol ateis eilė kasmetinei drabužių inventorizacijai. Tuomet užsigulėjusius, bet dar puikiai tinkamus dėvėti rūbus E.Stancikas pasiūlo draugams ar draugų draugams, kuriems jie galėtų praversti.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio drabužinėje kaklaraiščių – per šimtą. Keliolika iš jų atkeliavo kaip dovanos, bet daugumą perkasi pats.
„Man kaklaraištis – viena iš vyro puošmenų, akcentas, mėgstu juos dėvėti. Dažniausiai naujų įsigyju keliaudamas kaip mielą prisiminimą iš aplankytų vietų.
Natūraliai dalis tampa mažiau dėvimi arba nebedėvimi dėl pasikeitusios mados, nors tebėra puikios būklės. Domėtis tendencijomis ir būti šiuolaikiškam yra svarbu kiekvienam, tai suteikia pasitikėjimo savimi“, – neabejoja R.Dargis.
Ištraukti iš vyrų spintų kaklaraiščius, kurie niekaip nesulaukia savo eilės, užsimojo aksesuarų kūrėja Milda Paukštė. „Verslios Lietuvos“ suburtoje socialinių verslų arkoje ji pateikė idėjų, kaip pirmųjų savininkų nebenaudojami kaklaraiščiai gali toliau tęsti savo gyvavimą – virtę drabužiais, aksesuarais, namų interjero detalėmis.
„Nesitikėjau, kad ši tema parodos lankytojams bus tokia įdomi. Daugybė žmonių pasakojo turintys namuose gražių, bet prie turimos aprangos nepritapusių kaklaraiščių, ir nesugalvojantys, ką su jais daryti.
Keletas netgi nepatingėjo kitą dieną sugrįžti į Žalgirio areną su savais kaklaraiščiais ir juos padovanojo. Tie kaklaraiščiai – tiesiog puikūs, pavyzdžiui, išmarginti hieroglifais, nes atkeliavo iš viešnagės Kinijoje kaip suvenyrai“, – pasakojo M.Paukštė, prekės ženklo „Imago“ įkūrėja.
Neretai už patį kaklaraištį būna svabesnė jo istorija. Pavyzdžiui, būsimas jaunikis vestuvių dieną užsisakė peteliškę iš tėčio kaklaraiščio. Tėčio šiame pasaulyje nebėra, tad aksesuaras iš jo kaklaraiščio tampa ir funkcionalia, ir ypač reikšminga detale.
„Persiuvimas apskritai ir kaklaraiščio perkūrimas nėra nauja idėja, bet toli gražu nepasiekusi visų, kuriuos galėtų sudominti. Labai malonu kartu plėsti akiratį. Aišku, tam reikia perlipti tam tikrus slenksčius savo mąstysenoje, žvelgti atsakingiau tiek į įsigyjamus, tiek į nebereikalingus daiktus. Nuostabu, kad tokių žmonių tik daugėja“, – sakė kūrėja.
Gyvas pavyzdys — viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ projektų vadovas Karolis Dubinskas. Kone visi iš dvidešimties jo turimų kaklaraiščių anksčiau yra turėję kitus šeimininkus ir pratęsė savo gyvavimą Karolio garderobe.
Įprotį aprangos akcentų pirmiau ieškoti ne naujų prekių parduotuvėse K.Dubinskas įgijo susidomėjęs lindihopu. Šio stiliaus šokėjams įprasta į savo aprangą įpinti vintažinių detalių.
„Kaklaraiščius dėvėti kasdien ėmiau gana neseniai, tai aktyviai naudoju visus turimus ir džiaugiuosi. Kas nėra turėjęs antram gyvenimui prikelto daikto gali to nesuprasti, bet puoštis aksesuarais su istorija yra ypač malonus jausmas“, — sakė K.Dubinskas.
