Nors ne vienam savo nuotraukomis padėjo išpopuliarėti, žinomas vyras save pristato kukliai: „Ramiai dirbu vertėju iš vokiečių kalbos.“ Vis dėlto hobis fotografuoti atima ne ką mažiau laiko, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Atrinkinėti, koreguoti kadrus Vincui kartais tenka naktimis, nes atkaklaus menininko fotoaparate paprastai atsiduria užtektinai įdomybių.
Įamžinęs modelių taku žengusią plius dydžio formų gražuolę, kuri šiam kadrui paplitus tapo žurnalų ir fotosesijų žvaigžde, vyras sukėlė šurmulį dėl šalia užkandinės užfiksuotos apkūnios merginos, o desertui palikęs apdriskusią ir kažin kur po gero vakarėlio žygiuojančią studentę buvo sumaišytas su žemėmis. Ne mažiau dėmesio sulaukė jo sumanymas fotografuoti imigrantus ir prie jų nuotraukų socialinėje erdvėje palikti iš pirmo žvilgsnio rasistinį prierašą: „Jie jau čia“.
Dalindamasis Vilniaus kasdienybę parodančiais kadrais V.Alesius nesibaimina rizikos suformuoti apie save neigiamą įvaizdį. Jis jau ne kartą buvo pavadintas homofobu, rasistu ir kitais šiurkščiais epitetais.
„Nuotrauką užfiksuoju per kelias sekundes – pastebiu, sufokusuoju ir nuspaudžiu mygtuką. Didesnis darbas yra atrinkti įdomesnius kadrus. Tuomet įkeliu nuotraukas į socialinę erdvę, o jas peržiūrintys internautai komentaruose pila nuomones. Tada labai gerai atsiskleidžia, kiek tarp mūsų tolerantiškų tautiečių.
Aš niekada nesupratau, kodėl žmonės taip jautriai reaguoja į pabėgėlių problemą. Juk Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai – lygiai tokie pat ekonominiai pabėgėliai. Jie pritampa, o pietiečiai – ne? Egzistuoja kažkokia klišė. Aš tikiu, kad per auklėjimą, švietimą ir pakantumą šią priešišką nuomonę galima pakeisti“, – mintimis dalijosi V.Alesius.
Fotografas taip pat pastebi, kad neretai jį su fotoaparatu rankose pastebintys praeiviai pasistengia apeiti kuo didesnį ratą.
„Žmonės bijo sulaukti neigiamų komentarų. Betgi jokio skirtumo – esi, koks esi. Gal net geriau sužinoti nuomonę apie save, o ne būti apkalbamam už nugaros“, – įsitikinęs V.Alesius.
Dauguma fotografų stengiasi nieku gyvu nepatekti į kadrą. Ne išimtis ir pats Vincas. Tačiau žino, kad žmonės jį atpažįsta. Ir net yra girdėjęs kalbų, kad prieš išeidami į Vilniaus centrą atsakingai peržiūri garderobą, – juk bet kur gali sutikti kritišku žvilgsniu žvelgiantį Vincą.
„Vieni žmonės pakliuvę į kadrą tai be galo sureikšmina. Tuo metu kitiems tai tampa pramoga ir proga sužinoti, kaip atrodo iš šalies.
Būna atvejų, kad aš pats paskambinu, pakviečiu pasifotografuoti. Jeigu žinau, kad ta moteris ar vyras visada kreipia dėmesį į tai, ką rengiasi ir kaip elgiasi, kodėl gi ne? Ir jam pačiam, ir kitiems malonu į jį pasižiūrėti.
Taip pat ir pasauliui įdomu pamatyti, ką dėvi lietuviai. Būna, parašo, kad prieš atvykdami į Lietuvą peržiūri mano nuotraukas ir taip išsiaiškina, kokios aprangos subtilybės čia vyrauja“, – pasakojo V.Alesius.
Nors pats prieš fotografuodamas praeivius jų sutikimo paprastai neatsiklausia, savo darbų be atsiklausimo viešinti neleidžia. Tam yra svarbi priežastis.
„Būna visokių atvejų. Pavyzdžiui, nufotografavau vieną merginą, einančią greta tvoros, ant kurios buvo pakabintas plakatas, pranešantis, kad netrukus toje vietoje išdygs naujas namas.
Tos statybų įmonės dizaineriai neatsiklausę panaudojo šią nuotrauką reklamai. Aš apie tai sužinojau tik tada, kai nuotraukos herojės bičiuliai susidomėjo, kodėl aš ją „pardaviau“. Man pačiam buvo šokas“, – pasakojo V.Alesius.
Neretai į nemalonius incidentus patenkantis V.Alesius įsitikinęs: tokia fotografo dalia. Nedrąsiems žmonėms ši specialybė netinka.
Anot menininko, nuleisdamas fotoaparatą kaskart, kai išsigąsti, gali likti neužfiksavęs svarbios problemos.
„Įvairios organizacijos siunčia žmones į tam tikras šalis. Manau, kad tai ne kas kita, o parodomoji programa. Kokią nors Etiopiją galima rasti ir Lietuvoje.
Norint ekstremalių pojūčių, užtenka užsukti į stoties rajoną. Čia Etiopija atsiveria visu gražumu. Eikite ten ir skleiskite gėrį, tik eidami ant švirkšto neužlipkite. Ir žmonių taip toli vežti nereikėtų, UNICEF sutaupytų lėšų. Kartais mes nepastebime, kas vyksta mūsų kieme. Namie irgi galima pasirodyti geradariu.
Kaune, Savanorių prospekte, stovi keli kioskai. Vis pastebėdavau, kad žmonės ten perka dantų skalavimo skystį ir čia pat jį išgeria. Nusprendžiau pasidomėti, kuo jis visiems toks patrauklus, tačiau man jo parduoti pardavėja griežtai atsisakė.
Nors fotoaparatas ją suglumino, vėliau išdavė, kad skalavimo skystyje yra gana daug alkoholio. Tą akimirką man visi tie alkoholio ribojimai pasirodė beprasmiai. Kodėl nesigilinama į tam tikrus atvejus, o tik apibendrintai nusprendžiama?“ – atkreipti dėmesį į nutylimas problemas pakvietė V.Alesius.
Sugrįžus į Vilniaus centrą – atgaiva. Čia fotografą žavi spalvų ir įvaizdžių įvairovė. Su daugybe praeivių kasdien prasilenkiantis V.Alesius stebisi, kaip sparčiai keičiasi miestiečių požiūris į tvarią madą.
„Man patinka, kad žmonės nebebijo apsipirkinėti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Vis dažniau čia užsuka ir dizainerės, ir jauni žmonės.
Tokiose parduotuvėse yra tikrai stilingų ir kokybiškų dalykų. Na, ir kas, kad kažkas tą drabužį jau dėvėjo? Jeigu patinkančius marškinius gali įsigyti už tris eurus, nieko čia blogo.
Juolab kad drabužiai Lietuvoje brangūs ir dalis jų net nekokybiški“, – įžvalgomis dalijosi V.Alesius.
