Tokį sprendimą pora priėmė ilgai svarsčiusi ir pirmiausia atsižvelgusi į tai, kas geriausia jųdviejų vaikams – Darvydui ir Kajui. Visai neseniai visa šeima grįžo į Lietuvą po pusmečio Izraelyje, todėl mažieji jau apšilo kojas ir darželyje, ir įvairiuose būreliuose.
„Lietuva mūsų jau pasiilgta. Nebenorėjome išplėšti vaikų iš čia. Ir darželius pradėjo lankyti, ir įvairiausius būrelius. Priėmėme sprendimą, kad vyras pusmečiui išsikelia gyventi vienas, o aš pas jį vis atskrisiu. Abu derinsime vieno skrydžius pas kitą“, – šypsodamasi pasakojo Sandra.
Vos prieš savaitę grįžusi iš dar nepažintos šalies Sandra spėjo parsivežti ir šūsnį įspūdžių. Moteris svarstė, kad Uzbekiją būtų galima pavadinti savotiškai egzotiška. Ir, nors ir keista, pranokusia visus lūkesčius!
„Uzbekijoje viešėjau pirmą kartą. Prieš skrisdama išties labai daug skaičiau, domėjausi ir tikėjausi kažkokio kitokio vaizdo. Jei galima taip įvardyti, mano lūkesčiai buvo prastesni. (Šypteli.)
Visi sakė, kad šalis nukels bent pora dešimtmečių atgal. Bet galiu pasakyti, kad sostinė Taškentas žengia į priekį, ir labai greitai.
Pirmas tris dienas praleidome sostinėje, tad paslaugų sektoriuje nepajutau jokio sąstingio. Nepastebėjau didelio skirtumo, nes, kaip ir bet kuriame Europos mieste, galėjau rasti visko, ko noriu. Aišku, žmonės yra kitokie.
Galėčiau pasakyti, kad tose šalyse, kur laikas mus nutempia kiek atgal, žmonės, asmeniškai man, yra malonesni, nuoširdesni. Mes daug keliaujame, todėl visą laiką šalis vertinu pagal žmones. Uzbekistanas man labai patiko“, – kalbėjo S.Šernė.
Vis dėlto naujų kraštų įdomiausia dalis – vietos virtuvė. O ji moterį taip pat sužavėjo. Negąsdino nei itin riebūs patiekalai, nei gausus aliejaus ar mėsos kiekis.
„Aš nuo maisto neatskiriama, labai mėgstu pavalgyti. (Juokiasi.)
Tradicinė jų virtuvė labai riebi, sunki, daug mėsos. Aš esu mėsėdė, man tai buvo idealu. Garsiausias jų patiekalas – plovas.
Labai norėjau paragauti. Pati išmokau gaminti ir man pavyko! Tokio skanaus jo dar niekur nesu valgiusi. Jie deda tam tikrų prieskonių, kurie mūsų virtuvėje nėra naudojami. Jų deda visur! Jie suteikia įdomų poskonį, kurį, pasak vietinių, ne visi mėgsta, bet mums su vyru labai patiko.
Ir į Lietuvą jų parsivežiau! Tikrai pasakyčiau, kaip jie vadinami, bet nežinau. (Juokiasi.) Toks viduriukas tarp kmynų ir kuminų: panašūs į kmynus, o skonis maišytas.
Iš tikrųjų man labai pasisekė, nes vyro komandoje yra virėjas, kuris jiems ruošia maistą, o mane išmokė gaminti tą tikrąjį plovą. Lauke buvo 38 laipsniai karščio, keptuvę kaitinome lauke ant laužo ir tris valandas gaminome. Rezultatas to vertas“, – įspūdžiais dalijosi Sandra ir žadėjo, kad artimiausiu laiku ir Lietuvoje bandys atkartoti išmoktus patiekalus.
Žavi šviesiaplaukė neslėpė, kad svečioje šalyje sulaukė išties nemažai praeivių žvilgsnių. Didžiojoje šalies dalyje gyventojai išpažįsta musulmonų tikėjimą, todėl ir Sandra stengėsi laikytis taisyklių ir su pernelyg atvirais drabužiais nevaikščioti. Nors, kaip pati šypteli, pavykdavo tikrai ne visada. Juk toks karštis!
„Negaliu sakyti, kad mane persekiojo įkyrūs žvilgsniai ar dėmesys. Žmonėms būdavo įdomu žvilgtelėti, nes esu šviesios odos, šviesių plaukų. O ir moterų sutikome gerokai mažiau nei vyrų. Dėl tikėjimo šeimoje dirba vyras, o moteris augina vaikus ir prižiūri namus. Dažniausiai visur, kur tik lankėmės, dirbo vyrai“, – prisiminė drabužių kūrėja.
Jau visai netrukus į Lietuvą trumpos viešnagės atvyks ir Darvydas. Skaičiuoti dienas, žinoma, nėra lengva, tačiau Sandra juokiasi, kad tai labai nauja patirtis jų santykiams. Dėl netrumpos kelionės, kuri trunka bent penkias valandas, S.Šernė pas sutuoktinį skrido viena, be vaikų.
„Dabar ten labai karšta. Galvojame, gal vaikų visai į šią šalį nesivešime, nes ir kelionė ilga, o ir dėl paties krašto vaizdų efekto – jie dar kiek per maži, kad suvoktų“, – pridūrė ji.
