Daina prisimena, kad jų meilės liudininkais tapo svetimi žmonės – viešbučio darbuotojai. Tačiau jiems svarbiausia buvo pabėgti toli nuo triukšmo ir pasidžiaugti vienas kitu.
„Antanas ir aš buvome išsiskyrę. Pamenu, tada į mūsų santykius daug kas žiūrėjo skeptiškai dar ir todėl, jog esu jaunesnė už Antaną 16 metų. Nors to niekas mums į akis nepasakė, bet mes jautėme bendrą nuotaiką.
Ir štai, kartu esame trylika metų, švenčiame dešimtąsias santuokos metines ir jau niekam nieko įrodinėti nereikia“, – šypsosi Daina Bosas.
Tad ji su Antanu nusprendė – o kada, jei ne dabar surengti šventę? Į Vyšnių dvarą Kretingos rajone jiedu sukvietė giminę ir bičiulius, kurie dalyvavo jų susipažinimo istorijoje. Žia jaukiai ir labai smagiai buvo atšvęstos solidžios rožinės vestuvės.
D.Bosas šiai progai pasipuošė originalia prie šventės tematikos derančia stilisto Kęsto Rimdžiaus kurta suknele. Tuo tarpu Antanas pasirinko modernų kompanijos „Etro“ kostiumą.
„Rožinę spalvą palikome damoms“, – nusijuokė Daina. Visa šventė kvepėjo vasara – rožinė persipynė su baltomis ir žydromis spalvomis.
Vestuvių metines suplanuoti padėjo dvi išradingos klaipėdietės – dizainerė ir stilistė Olga Filatova-Kontrimienė bei žinoma fotografė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė. Bosų dovana svečiams – būtent jos šventės metu įamžintos šeimos nuotraukos ar portretai.
„Tai šeimos šventė. Man labai nepatinka sukelti žmonėms įtampą, užduodant kažkokius specialius aprangos kodus. Svečiams pranešiau, jog mūsų dovana jiems – fotosesija, tad jie puošėsi taip, kaip norėjo atrodyti nuotraukose. Juk jos papuoš ir svečių namus“, – pasakojo moteris.
– Daina, ką jums pačiai reiškia toks gražus skaičius dešimt?
– Tai nėra daug, bet nėra ir mažai. Atvirai pasakius, jie pralėkė labai greitai ir tik dabar susimąsčiau, kad praėjo jau dešimtmetis. Šis skaičius tikrai neprailgo – nebuvo nuobodu, patyriau daug įdomių dalykų, daug ką pamačiau. Gimė mūsų spindulėlis Magdalena. Visi tie metai buvo tikrai smagūs.
– Ar yra dalykų, kurie pasikeitė gyvenant santuokoje?
– Tikriausiai, kad santykiai kažkiek keičiasi, bet ne būtinai į blogą. Mes lygiai taip pat, kaip ir draugystės pradžioje, juokaujame, turime bendrų pomėgių. Gimė vaikas, atsirado didelis prisirišimas vienas prie kito, aiškumas, šeima, pareiga.
– Sakoma, kad santuoka – tai didelis darbas. Šiais laikais daug porų tų išbandymų nepakelia. Koks jūsų receptas?
– Aš galvoju, kad receptus pradėsiu dalinti, kai kartu su Antanu pragyvensime du kart daugiau nei dabar. Tikiu, kad receptų dalijimams mūsų santuoka gal kiek per jauna. Jais drąsiai gali dalintis sutuoktiniai, kurie švenčia auksines ar sidabrines vestuves. Galbūt tai yra retenybė, nors daug kas dabar man sako, jog šiais laikais santuokoje pragyventi dešimt metų yra retenybė. Bet aš pabūsiu kukli ir tik pasidžiaugsiu, kad viskas įdomiai, nenuobodžiai, be didelių audrų ir šauniai praėjo.
– Koks yra Antanas vyras – ar lepina jus dėmesiu?
– Antanas yra tas vyras, už kurio jautiesi kaip už mūro sienos. Šią frazę pagaunu save kartojant jau ne pirmą kartą. Jis tikrai žino, kaip rūpintis savo moterimi, vaikais... Be to, jis turi puikų humoro jausmą. Aš – visiška priešingybė. Būti šalia tokio žmogaus kaip Antanas labai smagu ir nenuobodu. Gerąją prasme, jis yra neprognozuojamas.
Antanas – šeimos žmogus. Neįsivaizduoju vyro labiau besirūpinančio savo šeima. Jis myli savo šeimą labiau už save ir atiduoda jai daugiau, nei ima sau.
– Kokia pati šalia Antano jaučiatės moteris?
– Saugi, rami, protingai lepinama ir gerai prižiūrima (juokiasi), bet aš tuo tikrai nepiktnaudžiauju. Esu laiminga ir labai patenkinta savo šeimyniniu gyvenimu.
